asmuo

asmuõ, veiksmažodžio morfologinė kategorija, skiriama pagal veiksmo santykį su kalbėtoju ir pašnekovu (adresatu). Kalbos akto dalyvių veiksmas (būsena) nusakomas pirmojo ir antrojo asmenų formomis: 1 asmens forma veiksmas priskiriamas kalbėtojui (vienam ar kartu su kitais), 2 asmens – pašnekovui (ar pašnekovams). 3 asmens forma žymi su kalbos akto dalyviais (kalbėtoju ir pašnekovu) nesiejamą veiksmą. Be šių pagrindinių gramatinių reikšmių, būdingų daugeliui kalbų, asmenų formos gali turėti ir antrinių, sąlygojamų konteksto bei situacijos.

Lietuvių kalboje asmuo žymimas kartu su skaičiumi. 1 ir 2 asmenų formos turi savitas galūnes: vienaskaitoje ‑u, ‑i; daugiskaitoje ‑me, ‑te (drb‑u, drb‑i, drba‑me, drba‑te). Dauguma sangrąžinių nepriešdėlinių veiksmažodžių išlaikė pilnesnes 1 ir 2 asmenų galūnes: vienaskaitoje ‑uo‑, ‑ie‑; daugiskaitoje ‑mė‑, ‑tė‑ (drb-uo-si, drb-ie-si, drba-mė‑s, drba-tė‑s). 3 asmens formos baltų kalbose galūnių neturi ir atitinka gryną kamieną (drba, gùli, rãšo); galūnę turi tik nedaugelio veiksmažodžių sustabarėjusios esamojo laiko formos, paveldėtos iš atematinio asmenavimo (peš‑ti, kniẽ‑ti, ẽs‑ti).

2352