azerbaidžaniẽčių kalbà, azèrų kalbà , pietų vakarų tiurkų kalbų grupės kalba. Azerbaidžano valstybinė kalba. Vartojama dar Irano Azerbaidžane (daugiausia), Irake, Gruzijoje, Turkijoje, Turkmėnijoje, Rusijoje, Vokietijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje ir kitur. Kalbančiųjų apie 23 mln. (2018). Azerbaidžaniečių kalba kilusi iš dabartinės tiurkų prokalbės – Centrinės Azijos uigūrų genčių 7–11 a. vartotos kalbos. Artima turkų, turkmėnų, gagaūzų kalboms. Skiriamos 4 tarmių grupės: rytų (Baku, Şamaxı ir kitur), vakarų (Qazaxo, Gəncə ir kitur), šiaurės (Şəki ir kitur), pietų (Nachičevanė, Tebrizas ir kita). Dabartinė bendrinė kalba susiformavo 19 a. viduryje iš Baku ir Şamaxı tarmių bei nuo 10 a. vartotos senosios rašomosios azerbaidžaniečių kalbos (išliko 10–11 a. rašto paminklų). Agliutinacinė. Pakitę fonetikos struktūra, gramatika, žodynas. Daiktavardžiai ir būdvardžiai neturi specifinių skiriamųjų požymių. Gausu persiškų, arabiškų ir rusiškų žodžių. Irano Azerbaidžane vartojami arabų rašmenys, Azerbaidžane iki 1923 – arabų, 1923–39 – lotyniškieji, 1939–91 – kirilika, nuo 1991 – lotyniškieji.
azerbaidžaniečių abėcėlė
2703