balãdė, poezijos žanras; nedidelis eiliuotas folklorinio ar istorinio turinio kūrinys, jungiantis epinio, lyrinio ir draminio vaizdavimo elementus. Svarbiausias bruožas – niūrių, šiurpių nuotaikų atskleidimas pasakojant fantastiškus iracionalius įvykius. 18 a. pasirodžius anglų ir škotų liaudies baladžių rinkiniams literatūrinė baladė tapo vienu svarbiausių romantinės literatūros žanrų. Esminės baladės ypatybės ypač ryškios G. A. Bürgerio baladėje Lenora (1773), kurios herojaus paveikslas atitinka romantizmo estetikos principus. Baladės herojus yra savitas, išsiskiriantis iš aplinkos žmogus, viską aukojantis dėl savo siekių bei idealų ir dažniausiai tragiškai žūvantis. Žymiausi baladžių kūrėjai: škotų literatūroje – R. Burnsas, anglų – S. T. Coleridge’as, W. Wordsworthas, vokiečių – J. W. Goethe, F. Schilleris, L. Uhlandas, prancūzų – V. Hugo, A. de Musset, rusų – V. Žukovskis, A. Puškinas, lenkų – A. Mickevičius, ukrainiečių – T. Ševčenka.

Lietuvių literatūrinė baladė susiformavo 19 a. pradžioje plintant romantizmo idėjoms. Ji rėmėsi tautosaka, istorija, kitų tautų literatūrinės baladės tradicijomis. Pirmoji baladė – L. G. Rėzos Ona ir Vytautas (išspausdinta 1809), parašyta vokiečių kalba, pirmoji lietuvių kalba – S. Valiūno Birutė (išspausdinta 1828), nepasižyminti ryškiais baladės žanro bruožais (joje nėra išskirtinio fantastiškumo, dramatinės įtampos). 19 a. lietuvių kalba paskelbta kitų tautų rašytojų (J. W. Goethe’s, A. Mickevičiaus, A. Puškino, T. Ševčenkos) baladžių vertimų ir sekimų, kurie turėjo įtakos lietuvių baladės raidai. Ypač reikšmingos A. Mickevičiaus baladės, kurios rėmėsi lietuviška medžiaga. Baladžių pagausėjo 20 a. pradžioje. Jose vaizduojamos ryžtingos, drąsios asmenybės, išskirtinės situacijos, vyrauja fantastiniai epiniai elementai (M. Dagilėlio, M. Gustaičio, V. Mykolaičio-Putino baladės). Klasikinių baladžių sukūrė Maironis (Jūratė ir Kastytis, Čičinskas). 20 a. pirmoje pusėje Maironio baladžių tradiciją tęsė B. Buivydaitė, K. Inčiūra ir kiti. Neoromantikų (J. Aisčio, S. Nėries, A. Miškinio) baladės pasižymi lyriškumu. Nuo 20 a. vidurio baladės įgijo individualių bruožų, jose ryšku moderniosios poezijos įtaka (E. Mieželaičio, P. Širvio, Just. Marcinkevičiaus, K. Bradūno, M. Martinaičio, J. Strielkūno, V. P. Bložės, S. Gedos baladės). 20 a. antroje pusėje galima išskirti tradicinę baladę (Just. Marcinkevičiaus baladžių poema Devyni broliai, J. Strielkūno baladė) ir moderniąją baladę, kuriai būdinga mitų, pasakų, būties alogiškumo ir paradoksalumo motyvai (M. Martinaičio Kukučio baladės, V. P. Bložės baladės). Dabartinėse lietuvių baladėse ryšku žanrų sinkretizmas.

P: Lietuvių baladė Vilnius 1979. L: A. Žalys Lietuvių literatūrinė baladė Vilnius 1988; G. H. Gerould The Ballad Off Tradition Oxford 1957.

1360

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką