bãlinimas, gamtinių spalvotų junginių ardymas ir šalinimas iš pluoštinių medžiagų, kad jos pašviesėtų. Prieš balinimą pluoštai, verpalai ar audiniai plaunami ar virinami (audinių apdaila). Balinama praskiestais cheminių junginių tirpalais. Augalinės kilmės pluoštinės medžiagos balinamos vandenilio peroksidu, natrio ir kalcio hipochloritu, natrio chloritu, peroksidine acto rūgštimi. Gyvulinės kilmės pluoštinės medžiagos balinamos sieros rūgštimi, natrio hidrosulfatu. Cheminių pluoštų medžiagoms balinti naudojamas natrio chloritas, natrio hipochloritas, sieros dioksidas. Balinimas būna netolydusis ir tolydusis (spartusis). Netolydžiuoju būdu balinamas audinys iš pradžių mirkomas dažniausiai perhidrolyje, po to 30–40 min šutinamas garais, tada plaunamas karštu ir šaltu vandeniu. Tolydžiuoju būdu balinamas audinys vienodu greičiu eina per visas balinimo operacijas atliekančias mašinas.
Lietuvoje
audinių balinimas (1933, fotografas Balys Buračas)
Verpalai ir audiniai buvo balinami keliais būdais. Iš pradžių verpalai buvo virinami pelenų šarme, po to išskalaujami ir kabinami ant tvoros prieš saulę, drėkinami vandeniu. Audeklus pavasarį, dažniausiai žydint sodams, klodavo pievoje, rietimo galus prie žemės prismeigdavo pagaliukais; balinta viena arba abi pusės. Balinimas trukdavo apie dvi savaites. Audeklus palikdavo nakčiai (manyta, kad rasa ir rūkas greitina balinimą). Mažojoje Lietuvoje, rečiau Suvalkijoje ir Žemaitijoje, buvo paplitęs naktinis drobių saugojimas. Dzūkijoje pievoje ištiestus šlapius audeklus apibarstydavo per rėtį persijotais pelenais, suvyniodavo ir per naktį laikydavo įkaitintoje duonkepėje; išėmus išvelėdavo ir tiesdavo pievoje. Spalvotas medžiagas ardė saulės spinduliai, oro ozonas, iš oro drėgmės ir deguonies susidarę oksidatoriai.
17 a. audeklų balinimą pavaizdavo Ch. Hartknochas veikalo Senoji ir naujoji Prūsija (Alt‑ und neues Preussen) vario raižinyje, 18 a. aprašė K. Donelaitis poemoje Metai.
965
2692
2273