Baltarùsijos istòrija
Ikivalstybiniai laikai ir viduriniai amžiai
Dabartinės Baltarusijos teritorijoje žmonės apsigyveno paleolite (išliko dvidešimt septinto–dvidešimt ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų gyvenviečių liekanų). Nuo trečio ir antro tūkstantmečių prieš Kristų ribos gyveno baltų gentys. 6–8 a. po Kr. į šią teritoriją, pirmiausia į šiaurę palei Dnieprą, pradėjo keltis ir baltus asimiliuoti rytų slavai (krivičiai, dregovičiai, radimičiai). Iš jų ir senųjų vietos gyventojų vėliau susidarė baltarusių tauta. Prie svarbiausių prekybos kelių (daugiausia prie Dniepro) 8–9 a. kūrėsi miestai (istoriniuose šaltiniuose 862 pirmą kartą paminėtas Polockas, nuo 992 vyskupijos centras, 980 – Turovas). Jie tapo kunigaikštysčių centrais. 9–11 a. Baltarusijos teritorija priklausė Kijevo Rusiai. Tuomet čia įsitvirtino krikščionybė ir bizantiškoji kultūra. Kijevo Rusiai suskilus 11 a. pabaigoje–12 a. pradžioje susidarė savarankiškos Polocko ir Turovo, vėliau Pinsko, Gardino, Minsko, Vitebsko, Naugarduko, Drucko ir kitos kunigaikštystės.
Naugarduko pilies griuvėsiai
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikai
13–14 a., po mongolų-totorių antpuolių, dabartinės Baltarusijos teritorijoje buvusios kunigaikštystės pamažu prijungtos (užkariautos, pasitelkta diplomatija, pačios prisijungė) prie Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK; dabartinė baltarusių istoriografija pabrėžia prisijungimo savanoriškumą); kai kurie baltarusių istorikai teigia LDK buvus baltarusių valstybe, kuri susikūrė Polocko, Pinsko, Smolensko, Turovo kunigaikštysčių ekonominiu ir kultūriniu pagrindu. Bresto (Brastos), Turovo, Pinsko, Minsko ir kitos žemės įėjo į LDK pagrindinę teritoriją, kitur išliko vietiniai kunigaikščiai arba valdė Gediminaičiai, pavaldūs Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.
Beveik 500 m. būdamos LDK sudėtyje baltarusių žemės buvo atitrauktos nuo bizantiškosios Rytų Europos civilizacijos ir veikiamos Vakarų civilizacijos. Dėl to jos gerokai skyrėsi nuo kitų Rytų Europos slavų kraštų. Vietos teisė kartu su visos LDK teise ilgainiui išsirutuliojo į vieningą sistemą (Lietuvos Statutas). 1434 Žygimanto privilegija sulygino bajorų katalikų ir stačiatikių teises. Po 1564–66 administracinės ir teismų reformos Baltarusijos, kaip ir visos LDK, bajorai tapo įteisintu privilegijuotu luomu su savo renkamais valdymo organais – apskričių seimeliais, žemės ir pilies teismais. Tuo metu sudarytos Brastos, Naugarduko, Minsko, Polocko, Mstislavlio, Vitebsko vaivadijos.
Formavosi savita į LDK įėjusių Rusios žemių gyventojų (vadinamųjų rusėnų arba rutėnų) kalba ir kultūra, skirtinga negu kitose Rusios žemėse. Rusėnų kalba (kartais dar vadinama LDK kanceliarine slavų kalba) iki 17 a. pabaigos buvo LDK raštinių kalba; ja parašyta diduma LDK didžiojo kunigaikščio kanceliarijos dokumentų (Lietuvos Metrika), Lietuvos Statutas, tada ir vėliau išspausdinta knygų. 16–17 a. paspartėjo baltarusių (juos lietuviai vadino gudais) tautos formavimasis, plėtojosi kultūra (humanistas P. Skorina, čia veikė švietėjai reformatai S. Budnas, V. Ciapinskis ir kiti), tačiau po 1569 Liublino unijos daug Baltarusijos bajorų ilgainiui sulenkėjo. 1596 sudarius Brastos bažnytinę uniją iki 18 a. pabaigos apie 80 % Baltarusijos gyventojų tapo unitais. Nuo 16 a. antros pusės švietimu Abiejų Tautų Respublikoje rūpinęsi jėzuitai Baltarusijoje sukūrė visiems (ir nekatalikams) prieinamų vidurinių mokyklų tinklą: 1580 įsteigė kolegiją Polocke (1812 pertvarkyta į akademiją), 1584 – Nesvyžiuje, 1610 – Oršoje, 1618 – Brastoje ir kitur. Parapines mokyklas steigė ir stačiatikių bei unitų kultūrinės organizacijos – brolijos.
16 a. paspartėjo visos LDK, taigi ir Baltarusijos, ūkio plėtra, daugeliui miestų jau anksčiau suteikta Magdeburgo teisė (1390 ją gavo Brasta, 1391 Gardinas, 1498 Polockas, 1499 Minskas, 1561 Mogiliavas, 1597 Vitebskas). Nuo 16 a. pradžios (1500–03, 1507–08, 1512–22, 1534–37) dėl dabartinės Baltarusijos žemių su LDK kariavo Maskvos didžioji kunigaikštystė, kuri siekė prisijungti visas buvusias Kijevo Rusios ir stačiatikių žemes. Daugelis Baltarusijos gyventojų, ypač bajorai ir miestiečiai, LDK laikė savo valstybe; jie priešinosi rusų (maskvėnų) kariuomenei. Per 1654–67 Abiejų Tautų Respublikos–Rusijos karą rusų kariuomenė užėmė beveik visą Baltarusiją. Pagal Andrusovo paliaubas (1667) Baltarusija buvo grąžinta LDK (dėl karo, epidemijų ir bado jos gyventojų sumažėjo perpus). Baltarusijos teritorijoje vyko ir Šiaurės karo (1700–21) veiksmai.
Gardinas (1567, H. Zündto graviūra)
Rusijos valdymas
Po Abiejų Tautų Respublikos padalijimų (1772, 1793, 1795) Baltarusija atiteko Rusijai, bet iki 1840 čia galiojo Lietuvos Statutas. Baltarusijos teritorija buvo suskirstyta į Gardino, Minsko, Mogiliavo, Smolensko, Vilniaus, Vitebsko gubernijas (1772–1856 gyvavo Baltarusijos generalgubernatorija, nuo 19 a. 4 dešimtmečio vadinta Vitebsko, Mogiliavo ir Smolensko generalgubernatorija).
1863 m. sukilėliai iš Gardino (19 a. antra pusė, J.‑J. Cossono graviūra)
Rusijos valdžia baltarusių nelaikė tauta (zapadnorusizmas), siekė surusinti. 1820 uždaryta Polocko akademija (vietoj jos įkurtas kadetų korpusas). Buvo persekiojami unitai. Rusijos vyriausybės spaudžiamas sinodas Polocke 1839 panaikino Brastos bažnytinę uniją. Caro įsaku unitai paskelbti stačiatikiais; jų Bažnyčios turtas konfiskuotas ir perduotas Stačiatikių Bažnyčiai. 1842 uždrausta vartoti Baltarusijos vardą, ją (kartu su Lietuva) imta vadinti Šiaurės vakarų kraštu. Ekonominiai ir kultūriniai ryšiai su kitomis buvusios LDK žemėmis tebebuvo stiprūs. Baltarusijos gyventojai (daugiausia išlaikę LDK valstybingumo tradicijas, t. p. sulenkėję bajorai) dalyvavo 1830–31 ir 1863 (vadovavo K. Kalinauskas) sukilimuose. Juos numalšinus Baltarusiją imta labiau rusinti. Baltarusių kalbą drausta vartoti valstybinėse įstaigose, mokyklose, spaudoje. Baltarusijos žemė buvo dalijama Rusijos dvarininkams ir valdininkams, čia kėlėsi rusų valstiečiai. Iki 1861 išliko baudžiava ir vėlyvajam feodalizmui būdingi socialiniai santykiai.
Lydos pilies griuvėsiai (1873–83, litografija pagal N. Ordos piešinį)
19 a. pabaigoje paspartėjo ūkio plėtra, augo miestai, pradėta tiesti geležinkelius, tačiau Baltarusija išliko vienu skurdžiausių Rusijos imperijos europinės dalies kraštų, kur vyravo nedideli valstiečių ūkiai (apie pusę žemės priklausė dvarininkams). Menkai plėtojant pramonę atsirado daug pragyvenimo šaltinio neturinčių žmonių (19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje apie 1,5 mln. baltarusių, ieškodami darbo ar žemės, emigravo, iš jų apie 600 000 – į Sibirą). 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje formuojantis, nors ir lėtai, baltarusių nacijai, kilo tautinio atgimimo sąjūdis, siekiantis stiprinti baltarusių tautinę savimonę, plėsti baltarusių kalbos vartojimą. 20 a. pradžioje susikūrė įvairių krypčių nacionalinių partijų ir organizacijų (pirmoji ir didžiausia – Baltarusijos socialistinė hramada, įkurta 1902), kurios iškėlė Baltarusijos autonomijos idėją. Vilniuje pradėta leisti pirmuosius baltarusių laikraščius: Naša dolja (1906) ir Naša niva (1906–15). Per I pasaulinį karą vakarinė Baltarusijos dalis (apie 1/4 teritorijos) buvo okupuota Vokietijos kariuomenės ir smarkiai nukentėjo nuo karo veiksmų.
Kova už nepriklausomybę
Po Vasario revoliucijos (1917) Rusijoje Baltarusijos nacionalinių partijų ir organizacijų atstovai 1917 03 Minske įkūrė Baltarusijos nacionalinį komitetą, 1917 07 – Baltarusijos radą, kuri iš pradžių rėmė Rusijos Laikinąją vyriausybę ir siekė Baltarusijos autonomijos. Po Spalio perversmo Rusijoje 1917 12 bolševikai išvaikė Baltarusijos partijų ir organizacijų suvažiavimą. Žlugus kai kurių politikų puoselėtiems LDK atkūrimo planams Baltarusijos rada ėmė siekti Baltarusijos nepriklausomybės. 1918 02–03 Vokietijos kariuomenė užėmė didesnę krašto dalį (ir Minską). 1918 02 20 Baltarusijos rada sudarė vyriausybę, 03 09 paskelbė Baltarusijos Liaudies Respubliką, 03 25 – jos nepriklausomybę. Nepriklausomybės paskelbimas buvo daugiau simbolinis aktas, realios valdžios Baltarusijos Liaudies Respublikos vyriausybė neturėjo: sukurti parlamento, ministerijų (buvo tik ministrai), kariuomenės jai neleido nė viena okupacinė valdžia (bolševikai, vokiečiai, vėliau lenkai). 1918 12 Baltarusiją užėmė Raudonoji armija. Jos remiami bolševikai 1919 01 01 paskelbė Baltarusijos Sovietų Socialistinę Respubliką (SSR) (1919 02–09 ji buvo sujungta su Lietuvos SSR ir pavadinta Lietuvos ir Baltarusijos SSR; 1919–1920 09 veikė Maskvos nurodymu įkurta jungtinė Lietuvos ir Baltarusijos komunistų partija). 1919 02–03 Lenkijos kariuomenė užėmė didelę Baltarusijos dalį (1919 08–1920 07 buvo užėmusi ir Minską). 1919 12 kai kurie Baltarusijos rados veikėjai sudarė prolenkišką Aukščiausiąją radą.
SSRS ir Lenkijos valdymas
1920 04–10 Lenkijos ir Sovietų Rusijos karą baigusi Rygos taika (1921) padalijo Baltarusiją: Vakarų Baltarusija liko Lenkijai, Sovietų Rusijai atiteko rytinė dalis – Baltarusijos SSR, kuri 1922 12 tapo SSRS sąjungine respublika (formaliai ji buvo viena SSRS įkūrėjų). 1924 ir 1926 Sovietų Rusija perdavė Baltarusijai buvusių Gomelio, Smolensko ir Vitebsko gubernijų 17 apskričių, kur gyveno daug baltarusių (Baltarusijos teritorija padidėjo dvigubai). Iki 1929 Baltarusijos SSR vykdyta vadinamoji baltarusizacijos politika: skatintas baltarusių kalbos vartojimas ir nacionalinės kultūros plėtra. To suklaidinti 3 dešimtmečio viduryje į Baltarusijos SSR sugrįžo daugelis Vakarų Baltarusijoje ir emigracijoje veikusių Baltarusijos politikų bei kultūros veikėjų. 1929 pradėta prievartinė valstiečių ūkių kolektyvizacija nusmukdė Baltarusijos žemės ūkį, į Sibirą ir Kazachiją ištremta 300 000–400 000 valstiečių. 1929–33 ir 1937 stalininės represijos sunaikino beveik visą baltarusių inteligentiją (1988 Kurapatuose, netoli Minsko, rasta apie 500 bendrų kapų, kuriuose palaidota apie 30 000 represijų aukų). Nuo 4 dešimtmečio pradžios Baltarusija buvo smarkiai rusinama (Vakarų Baltarusija – lenkinama). Pagal 1939 08 23 Molotovo–Ribbentropo paktą visa Baltarusija pateko į SSRS įtakos sferą.
II pasaulinio karo metai ir pokario sovietinis laikotarpis
Vokietijai 1939 09 01 užpuolus Lenkiją, 09 17 SSRS į ją pasiuntė Raudonąją armiją, kuri užėmė Vakarų Baltarusiją ir Vilniaus kraštą. Vakarų Baltarusija ir dalis Vilniaus krašto (Švenčionių, Ašmenos, Galšios, Krevo (Krėvos), Lydos, Gardino apylinkės) buvo prijungta prie Baltarusijos SSR. 1939–41 buvo sušaudyta Apie 25 000, ištremta apie 100 000 Vakarų Baltarusijos gyventojų.
Per Vokietijos–SSRS karą (1941–45) Baltarusija 1941–44 buvo okupuota Vokietijos. Jos centrinėje dalyje sukurta Baltarusijos generalinė apygarda, pietinė dalis įėjo į Ukrainos reicho komisariatą, rytinė dalis buvo pavaldi Vokietijos kariuomenės fronto vadovybei (kai kurie Baltarusijos rajonai prijungti prie Rytų Prūsijos ir Lietuvos generalinės apygardos). Naudodamiesi okupacija kai kurie Baltarusijos politikai vėl bandė paskelbti Baltarusijos Liaudies Respubliką, kurti baltarusių karines formuotes (1942 Laisvasis savanorių korpusas, 1944 Baltarusijos krašto gynyba). Baltarusijos centrinės rados (įkurta 1943 12) sušauktas Baltarusijos suvažiavimas 1944 06 27 paskelbė ją vienintele teisėta baltarusių tautos atstove, tačiau liepos mėnesį Baltarusiją užėmė Raudonoji armija. Per karą Baltarusijos teritorijoje kariavo apie 90 % visų sovietinių partizanų (apie 374 000 žm.), kuriems iš Maskvos vadovavo 1942 įkurti Centrinis ir Baltarusijos partizaninio judėjimo štabai. 1943 pabaigoje sovietiniai partizanai kontroliavo apie 60 % Baltarusijos teritorijos (vadinamieji partizanų kraštai). Vakarų Baltarusijoje veikė Armija Krajova. Iš viso per karą žuvo apie 2,2 mln. (apie 1/4) Baltarusijos gyventojų (iš jų apie 0,8 mln. žydų), apie 380 000 žmonių išvežta darbams į Vokietiją.
1948–52 Vakarų Baltarusijoje vykdyta prievartinė žemės ūkio kolektyvizacija ir trėmimai. Karo nuniokotas ūkis iki 5 dešimtmečio pabaigos buvo atkurtas. Imta sparčiau plėtoti pramonę. Sukurtos naujos automobilių, traktorių, staklių gamybos, chemijos ir kitos pramonės šakos. Baltarusija tapo labiau urbanizuota (1977 miestuose gyveno apie 1/2 jos gyventojų). 8 dešimtmečio pabaigoje išryškėjo visai SSRS būdinga ekonominė krizė. Baltarusija buvo toliau rusinama, baltarusių kalba vejama iš viešojo gyvenimo ir spaudos, 8 dešimtmetyje miestuose nebeliko baltarusiškų mokyklų. 9 dešimtmečio pabaigoje Baltarusijos visuomeninis politinis gyvenimas atgijo. 1988 įkurtas Baltarusijos liaudies frontas „Adradženne“ (jo steigiamasis suvažiavimas 1989 įvyko Vilniuje). 1990 01 priimtas įstatymas dėl baltarusių kalbos valstybinio statuso. 1990 07 27 Baltarusijos SSR Aukščiausioji Taryba priėmė valstybinio suvereniteto deklaraciją, panaikino vienpartinę sistemą, paskelbė Baltarusiją nacionalinės ekologinės nelaimės zona: per 1986 04 26 Černobylio atominės elektrinės avariją Baltarusija nukentėjo daugiausia: radioaktyviaisiais nuklidais užteršta 23 % jos teritorijos, kur gyveno daugiau kaip 2 mln. žmonių.
Nepriklausomybės laikai
Maskvoje žlugus Rugpjūčio pučui Baltarusijos SSR Aukščiausioji Taryba 1991 08 25 paskelbė Baltarusijos nepriklausomybę. 1991 09 Baltarusijos SSR pavadinta Baltarusijos Respublika, patvirtinti nauji valstybiniai simboliai (herbas – Vytis). Suirus SSRS Baltarusija kartu su Rusija ir Ukraina 1991 12 sukūrė Nepriklausomų Valstybių Sandraugą (Belovežo susitarimai). 1994 03 15 priimta konstitucija įtvirtino parlamentinę santvarką.
1994 07 pirmuoju Baltarusijos prezidentu išrinktas A. Lukašenka. 1995 05 rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą laimėjo kairiosios partijos: komunistai, agrarai ir kiti. Kartu su rinkimais įvyko referendumas, po kurio rusų kalba tapo antrąja valstybine kalba, sugrįžta prie sovietinės valstybinės simbolikos. Aukščiausiajai Tarybai atmetus A. Lukašenkos pasiūlymą priimti konstitucijos pataisas dėl prezidento kadencijos pailginimo ir prerogatyvų išplėtimo, 1996 11 vėl surengtas referendumas (oficialiais duomenimis, absoliuti dauguma Baltarusijos gyventojų pataisoms pritarė). Po jo prezidento suformuotoje Aukščiausiojoje Taryboje neliko Baltarusijos liaudies fronto ir kitų opozicinių partijų atstovų. Įvestas autoritarinis prezidento A. Lukašenkos režimas, buvo siekiama reintegruotis į Rusiją.
prezidentas A. Lukašenka
1996 04 susitarta dėl Baltarusijos ir Rusijos Sandraugos sukūrimo, 1997 04 pasirašyta sutartis dėl Baltarusijos ir Rusijos sąjungos, 1999 12 – dėl Rusijos ir Baltarusijos sąjunginės valstybės sudarymo, 2000 11 susitarta 2005 įvesti bendrą valiutą; išsaugant abiejų valstybių suverenitetą siekiama artimiau bendradarbiauti ūkio, užsienio prekybos, gynybos srityse.
Pradėta varžyti Baltarusijos piliečių teises (1997 įstatymas dėl demonstracijų ribojimo). Opozicijos mėginimas 1999 07 surengti alternatyvius (pagal 1994 konstituciją) prezidento rinkimus nebuvo sėkmingas. Europos Sąjungos šalys ir Jungtinės Amerikos Valstijos, nepripažįstančios naujosios Aukščiausiosios Tarybos, 1997 apribojo ekonominę pagalbą ir ryšius su Baltarusija. 2000 11 parlamento rinkimus opozicinės partijos boikotavo. Per 2001 09 rinkimus prezidentu perrinktas A. Lukašenka (vėliau perrinktas 2006, 2010 ir 2015 – po referendumo 2004 iš konstitucijos pašalintas punktas, 2 kadencijomis apribojantis buvimą prezidento poste). Ekonomikoje toliau vyrauja valstybės nuosavybė (2007 valstybė valdė apie 55 % ūkio) ir centralizuotas planavimas; žemės ūkis visiškai priklausomas nuo valstybės finansavimo. 2004 Europos Sąjunga įvedė ribojančias priemones Baltarusijos įmonėms bei asmenims, prisidėjusiems prie tarptautinių rinkimų standartų ir tarptautinių teisės normų žmogaus teisių srityje pažeidimo, 2011 įvestas embargas ginklų tiekimui.
Laisvės eisena prieš prezidento A. Lukašenkos valdymą (Minskas, 2020 08 16)
Nuo 2004 A. Lukašenka ėmė demonstruoti tam tikrą savarankiškumą nuo Rusijos, o ši sumažino ekonominės paramos Baltarusijai apimtis. 2010 07 sudaryta Baltarusijos, Rusijos ir Kazachijos muitų sąjunga davė pradžią šių valstybių bendrai ekonominei erdvei (2012 01) ir Eurazijos ekonominei sąjungai (2015 01). Kilus finansų krizei 2011 devalvuotas Baltarusijos rublis. 2010, 2016, 2017 (dėl vadinamojo veltėdžių mokesčio) vyko protestai prieš autoritarinį režimą. A. Lukašenka padarė tam tikrų nuolaidų: iš kalėjimo buvo paleisti keli opozicijos veikėjai, 2016 pirmą kartą dviem opozicijos politikėms buvo leista laimėti rinkimus ir tapti parlamento narėmis. 2016 02 Europos Taryba dalį sankcijų atšaukė (embargas ginklų tiekimui ir sankcijos 4 asmenims pratęsta iki 2019 02). Per 2019 11 parlamento rinkimus A. Lukašenkai lojalūs asmenys bei partijos užsitikrino visas vietas Atstovų Rūmuose – opozicija prarado paskutinius du turėtus mandatus (kai kuriems opozicijos atstovams neleista dalyvauti rinkimuose).
Baltarusijos valdžios institucijoms paskelbus, kad per 2020 08 09 prezidento rinkimus A. Lukašenka tariamai surinko 80 % rinkėjų balsų, o jo pagrindinė varžovė S. Cichanouskaja – 10 %, Baltarusijoje prasidėjo masiniai protestai, kuriuos brutaliai malšino specialiosios pajėgos. S. Cichanouskaja išvyko į Lietuvą, bet masiniai protestai nesiliovė. Europos Sąjungos valstybės parengė sankcijas (Baltijos valstybės – griežtesnes) už smurtą ir suklastotus rinkimus atsakingiems Baltarusijos pareigūnams. 2020 09 23 A. Lukašenka šeštą kartą inauguruotas Baltarusijos prezidentu, bet daugelis pasaulio valstybių jo legitimiu valstybės vadovu nepripažįsta. Rusijos kare prieš Ukrainą Baltarusija formaliai nedalyvauja, tačiau Rusijos pajėgos 2022 02 į Ukrainą įsiveržė iš Baltarusijos teritorijos, Rusija t. p. naudoja jos teritoriją raketoms ir dronams į Ukrainą paleisti, rengia čia savo karius.
Jungtinių Tautų narė nuo 1945.
Baltarusijos konstitucinė santvarka
Baltarusijos partijos ir profsąjungos
Baltarusijos socialinė apsauga
Baltarusijos sveikatos apsauga
Baltarusijos ginkluotosios pajėgos