baròko literatūrá. Pradėjo formuotis 16 a. viduryje Italijoje ir Ispanijoje, iš ten paplito daugelyje Europos šalių. Kiekvienos jų literatūra pasižymi nacionaliniais ypatumais. Italijoje susiklostė manierizmas, Ispanijoje – konceptizmas, Anglijoje – metafizinė poezija ir teatras (metafizinė mokykla), Lenkijoje (iš dalies ir Lietuvoje) – sarmatizmas. Žymiausi rašytojai: T. Tasso, G. Marino (Italija), L. de Góngora y Argote, F. G. de Quevedo y Villegasas, P. Calderónas de la Barca (Ispanija), J. de Sponde’as, T. A. d’Aubigné (Prancūzija), A. Gryphius, H. J. C. von Grimmelshausenas (Vokietija), M. Sępas Szarzyńskis, J. A. Morsztynas (Lenkija). Universalūs baroko bruožai: antikinių ir biblinių tekstų imitacija, reformacijos ir kontrreformacijos ideologinė polemika, sinkretizmas (žanrų, kalbų, tikybų, epochų, imitacijos šaltinių). Daugelis baroko reiškinių susiformavo antinomijų, antitezių ir kontrastų pagrindu ieškant priešybių jungties: sacrum – profanum (šventa – nešventa), amor profanus – amor divinus (žemiška meilė – dieviška meilė), concors discordia – discors concordia (taiki nesantaika – netaiki santaika).
Baroko literatūrai būdinga didelė žanrų įvairovė. Greta epo, tragedijos, komedijos išpopuliarėjo smulkieji literatūros žanrai – epigrama, emblema, akrostichas, anagrama, apoftegma, logogrifas, kankrinas, epicedijas, trenas, elogijas. Baroko literatai mėgo žaisti žodžio etimologija, forma ir prasme, ieškoti įvairių imitacijos, interpretacijos, rimo bei ritmo galimybių. Populiari buvo vadinamoji herbinė poezija – 6–8 eilučių eilėraščiai, aiškinantys herbo simboliką ir siejantys ją su konkretaus žmogaus darbais bei nuopelnais. Proginiuose kūriniuose esama įdomių meninių ieškojimų (rašomi kvadrato, kryžiaus, piramidės, rombo formos eilėraščiai, eiliuotas tekstas derinamas su proziniu); dažnai rinkinius sudaro įvairaus stiliaus ir eilėdaros kūriniai. Svarbų vaidmenį baroko epochoje vaidino teatras, ypač jėzuitų, turėjęs įtakos anglų, ispanų, vokiečių, lenkų, lietuvių dramos raidai.
A. Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija (Historia Lituana 1650 d. 1) antraštinis lapas
Baroko literatūra Lietuvoje
Lietuvoje baroko literatūros žanrų bei stilių plėtotę 16 a. pabaigoje–17 amžiuje labiausiai paveikė jėzuitų visuomeninė, kultūrinė, akademinė veikla. Per Vilniaus universitetą plito lotynų kalbos vartojimas, antikinės literatūros imitacija. Buvo palaikomi ryšiai su Vakarų Europa, rašomi grožiniai ir moksliniai veikalai, Vilniuje veikė mokyklinis jėzuitų teatras. Universiteto dėstytojų ir studentų kūryba sudarė didžiąją dalį 16–18 a. leidinių. Svarbiausi veikalai: L. Bojerio poema Karolomachija (1606), G. Knapijaus dramos (1596), P. Skargos poleminiai ir religiniai veikalai, kalbos, pamokslai (Seimo pamokslai / Kazania sejmowe 1579), A. Vijūko-Kojelavičiaus Lietuvos istorija (Historia Lituana 2 dalys 1650–69), K. Sirvydo pamokslai (Punktai sakymų / Punkty kazań 1629), P. Šrubauskio giesmynas (Balsas širdies apie 1679). Šiuose tekstuose atsispindi protestantų ir katalikų polemika, pabrėžiama žmogaus dorovė, dievobaimingumas, aukštinama Dievo visagalybė. Ryškiausiai barokinis humanizmas, jėzuitinė krikščioniškoji kultūra atsiskleidžia M. K. Sarbievijaus poezijoje. Dvarų poetų kūrybai būdinga žanrų, temų ir stiliaus įvairovė, meditacija, asmeniniai išgyvenimai. Kūrėjai ieškojo universalesnių temų, mokėjo pasijuokti iš savęs ir aplinkos, džiaugtis kasdienybe, atvirai reiškė meilės jausmus. Daug poetų telkėsi Radvilų dvare Biržuose (D. Naborovskis, S. Pšipkovskis, Z. Morštinas, S. S. Jagodynskis). Paskutinis žymesnis Lietuvos baroko literatūros kūrėjas – J. Baka, kuris eilėraščių rinkinyje Pastabos apie neišvengiamą mirtį (Uwagi o śmierci niechybnej 1766) laužo estetines baroko normas, joms prieštarauja, iš jų šaiposi. Vėlyvojoje baroko literatūroje vėl ieškoma kūno ir dvasios, proto ir jausmo, malonumo ir dorybės vienovės.
barokas; barokas literatūroje; barokinė literatūra
P: Dainos pasauliui, saulei ir sau: Lietuvos XVI–XVII a. poezijos antologija Vilnius 1993. L: D. Kuolys Asmuo, tauta, valstybė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinėje literatūroje. Renesansas, barokas Vilnius 1992; E. Patiejūnienė Brevitas ornata: Mažosios literatūros formos XVI–XVII amžiaus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės spaudiniuose Vilnius 1997; E. Ulčinaitė Lietuvos Renesanso ir Baroko literatūra Vilnius 2001.
2321