bhãktis (skr. bhakti – atsidavimas, meilė, prieraišumas), hinduizme – vienas ortodoksalių išsivadavimo iš samsaros būdų. Bhaktis pradėtas aiškinti Rigvedoje; bhakčio teologinė samprata buvo išplėtota epiniu ir Puranų laikotarpiu. 16–17 a. bhakčio šalininkų sąjūdis vyravo Šiaurės Indijoje. Bhaktį pripažįsta vaišnavai, propaguoja ir kai kurios šaivų mokyklos. Bhagavatapuranoje sakoma, kad bhaktį sudaro klausymasis, giedojimas, prisiminimas, lotoso pėdų garbinimas, apeiginis kultas, pagarbos teikimas, tarnavimas, draugystė ir visiškas atsidavimas. Pirmasis bhaktį 11–12 a. filosofiškai pagrindė Ramanudža.
171