bblinė chronològija, biblinių įvykių seka ir Biblijos knygų parašymo laikas. Biblinė chronologija grindžiama Šv. Rašte aprašomais įvykiais, senovės Rytų, Romos, Graikijos, Egipto istorija, gamtos reiškiniais, astronomijos duomenimis ir archeologiniais kasinėjimais. ST sąlyginis laikas siejamas su tam tikrais įvykiais, pvz., Amoso knygoje minimas Judėjos karalius Uzijas, žemės drebėjimas, Izaijo knygoje – Asirijos karaliaus Sargono karvedys, kuris užėmė Ašdodo miestą. Dažniausia laikas nurodomas pagal žydų trėmimo laikotarpius ir svetimų valdovų valdymo metus (1 ir 2 Mak minima Seleukidų era). Biblinė chronologija patikslina sinchronizmai su žinomais senovės Rytų ir Romos istoriniais įvykiais (Asirijos karalius Šalmaneseras III 853 prieš Kristų Karkare nugalėjo Izraelio karalių Achabą, o 841 prieš Kristų priėmė duoklę iš Izraelio karaliaus Jehuvo). Sudarant biblinę chronologiją remiamasi ir astronomijos reiškiniais (Asirijos karaliaus Asurdano III valdymo laikais 763 06 15 įvykęs Saulės užtemimas). Demetrijas 3 a. prieš Kristų veikale Apie Judėjos karalius pateikė vieną pirmųjų biblinių chronologijų (nuo protėvių iki potremtinio laikotarpio). Juozapas Flavijus (37–100) istorijos veikaluose rėmėsi ir nebibliniais šaltiniais. Rabino Josefo ben Halaftos traktate Pasaulio sandara ir pagal jį parašytame veikale Anno mundi įvykių laikas nuo Adomo iki Bar Kochbos vadovaujamo sukilimo (132–135 prieš Kristų) nurodomas pagal šabo ir jubiliejų ciklus. Ankstyvojoje krikščionybėje Biblijos įvykiai pradėti datuoti pagal pasaulietiškus kalendorius. Eusebijas Kronikoje Biblijos įvykius nuo Adomo iki šventyklos atstatymo ir nuo Jėzaus Kristaus gimimo iki Jeruzalės sugriovimo nustatė remdamasis graikų olimpinių žaidynių datomis. Dionisijas Mažasis 525 nustatė Velykų datą ir pradėjo laiką skaičiuoti nuo Jėzaus Kristaus gimimo.
Biblijos įvykių datavimas yra tik apytikris. Patriarchų laikotarpis, karalių Dovydo ir Saliamono valdymo metai nustatyti dešimties, karalių laikai, Jėzaus Kristaus ir šv. Pauliaus gyvenimo metai – 1–2 metų tikslumu. ST knygų sukūrimo datavimo paklaida yra apie 100, NT – nuo 1 iki 10 metų. Biblijoje minimi įvykiai skirstomi į laikotarpius: patriarchų laikai (apie 2200–1500 prieš Kristų – nuo pasaulio sukūrimo iki tvano), egzodo laikai (13 a. prieš Kristų – nuo žydų išėjimo iš Egipto apie 1250 prieš Kristų iki po 40 m. klajonių atėjimo į Kanaaną, datuojama pagal Biblijoje minimą Pitomo ir Ramzio miestų statybą ir archeologinius tyrimus), teisėjų laikai (12–11 a. prieš Kristų – nuo Jozuės mirties iki karaliaus Dovydo valdymo), karalių laikai (11–6 a. prieš Kristų, karaliai Saulius ir Samuelis valdė 11 a. prieš Kristų, Dovydas – 1012–965 prieš Kristų, Saliamonas – apie 971–926 prieš Kristų), Babilonijos nelaisvė (597–536 prieš Kristų – nuo antrojo Jeruzalės užėmimo ir šventyklos sugriovimo 586 prieš Kristų iki žydų grįžimo į Palestiną ir šventyklos atstatymo), helenizmo laikai (331 prieš Kristų–70 valdė Makabiejai ir Chasmonėjai, nuo 63 prieš Kristų, kai Pompėjus sugriovė šventyklą, iki Jeruzalės sugriovimo 70 metais – Roma).
Evangelijose ir Apaštalų laiškuose skelbiamas Jėzaus Kristaus mokymas, todėl chronologija nėra labai svarbi. NT chronologijai sudaryti šiuolaikiniai teologai daugiausia remiasi Romos prokuratorių valdymo metais ir apaštalo Pauliaus laiškais. Jėzaus Kristaus gimimas datuojamas pagal Erodo Didžiojo valdymo metus (37 prieš Kristų–4 po Kristaus) ir Kvirino valdymo metais paskelbtą gyventojų surašymą (Lk 2, 1–3). Šią datą patvirtino astronomas J. Kepleris, apskaičiavęs Evangelijoje pagal Matą minimos žvaigždės pasirodymo laiką (Mt 2, 1–12). Jėzaus Kristaus krikštas ir viešoji veikla ėjo po Jono Krikštytojo veiklos, kuri prasidėjo penkioliktaisiais Tiberijaus valdymo metais (Lk 3, 1–2). Jėzaus Kristaus mirties ir prisikėlimo datos nustatomos pagal jo viešosios veiklos trukmę (apie 1 metus) ir nukryžiavimą Velykų išvakarėse (Jn 19, 4; 16). Apaštalų veiklos laikas datuojamas daugiausia remiantis Pauliaus laiškais. NT įvykių svarb. datos: Jėzaus Kristaus prisikėlimas ir apsireiškimas apaštalui Pauliui Damaske – apie 33 (Gal 1, 12–16), pirmasis apaštalų susirinkimas Jeruzalėje – apie 36 (Gal 1, 16), antrasis apaštalų susirinkimas – apie 50 (Gal 2, 1), Pauliaus apaštalinės veiklos pradžia – apie 37 (Gal 1, 12–16), jo misijinės kelionės – 45–56, paskutinis apsilankymas Jeruzalėje – apie 56–57 (1 Kor 16, 3, Rom 15, 25–32), įkalinimas Cezarėjoje – 57–59, atvykimas į Romą ir mirtis apie 67 (Apd 23, 23–28, 31).
L: A. Rubšys Raktas į Senąjį Testamentą 3 t. Vilnius 1997, Raktas į Naująjį Testamentą 2 t. Vilnius 1997.
2886