bižijimas, rankomis sėjamo javų ar linų plotelio (biržė) žymėjimas.
Biržytojas, dažniausiai moteris ar paauglys, eidavo paskui sėjėją ir pėdomis, dažnai ir medžių šakelėmis ar šiaudų kuokšteliais (biržė) kas 10–20 žingsnių ženklindavo užsėto ploto kraštą. Kartais biržytojas paskui save traukdavo biržytuvą (kauptuką) arba kartelę. 20 amžiaus ketvirtame dešimtmetyje Lietuvoje daug linų sėjančiuose ūkiuose buvo biržijama dar prieš sėją: dirva suvoluojama paliekant nevoluotus žemės ruoželius, kurie ir rodė biržės ribą. Biržei žymėti naudotas ir arklio traukiamas brėžtukas – apie 4 m ilgio kartis su kuoleliais galuose.
20 amžiaus viduryje žemę pradėjus įdirbti mechanizuotai Lietuvoje biržijimas išliko kai kuriuose kolūkiečių, taip pat žemę po 1990 atgavusių smulkiųjų savininkų ūkiuose.
2691