Bizántijos ãpeigos, Konstantinòpolio ãpeigos, stačiatikių ir unitų bažnytinės apeigos. Priklauso Rytų apeigų liturgijos tradicijai. Klostėsi 4 a. pabaigoje–10 a. Jeruzalės apeigų, šv. Jokūbo liturgijos, Antiochijos apeigų ir šv. Bazilijaus Didžiojo liturgijos (Dieviškoji liturgija) pagrindu. Galutinai susiklostė Bizantijoje, joms turėjo įtakos graikų kalba, kultūra ir antikinė drama. Bizantijos apeigų formą labiausiai paveikė vienuolynų tradicija, turinį – Jonas Auksaburnis, Bazilijus Didysis, Jonas Damaskietis, Romanas Melodas (5 a. pab.–6 a. pr.), Andriejus Kretietis (apie 660–740) ir Kosmas Jeruzalietis (m. 773 ar 794). Bizantijos apeigos turėjo įtakos armėnų apeigoms. Ilgiau ir iškilmingiau negu katalikų Mišiose švenčiama Eucharistija; būdinga dialogas (ektenija), reikšmingas diakono vaidmuo. Bizantijos apeigose atliekama šv. Bazilijaus Didžiojo liturgija (Kalėdų ir Kristaus krikšto išvakarėse, šv. Bazilijaus dieną, pirmuosius 5 gavėnios sekmadienius, Didįjį ketvirtadienį ir Didįjį šeštadienį) ir šv. Jono Auksaburnio liturgija (kitomis metų dienomis); jos viena nuo kitos skiriasi anafora ir keliomis maldomis.
Bizantijos apeigos (Viešpaties Atsimainymo soboras, pastatytas 2004, Chabarovskas)
Gavėnios pirmųjų 6 savaičių trečiadieniais, penktadieniais ir penktosios savaitės ketvirtadienį, Didžiosios savaitės 3 pirmąsias dienas laikomos Komunijos pamaldos (Pirmiau pašventintųjų atnašų liturgija).
Krikšto sakramento suteikimas
Krikštas teikiamas 3 kartus panardinant, kartu suteikiamas ir Sutvirtinimas (patepant krizma); komunija teikiama tik per Εucharistijos liturgiją (namuose – tik ligoniams) abiem eucharistiniais pavidalais (vartojamas raudonas vynas ir rauginta duona – prosfora); per Santuokos sakramentą vyksta sužieduotuvės ir vainikavimas; Ligonių patepimo sakramentą atlieka 7 kunigai, jie iš eilės patepa šventaisiais aliejais. Pamaldos yra viešosios (Dieviškoji liturgija ir laiko pamaldos) ir privačiosios (visi sakramentai, išskyrus Eucharistiją, ir proginės pamaldos). Laiko pamaldos sudarytos iš paros (grindžiama kanoninėmis valandomis), savaitės ir metų ciklų, skirstomos pagal valandas, dienas, savaites, mėnesius. Savaitės ciklai yra 8, pradedami pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Jie skiriasi ne pamaldomis, o to ciklo šiokiadieniui, šventadieniui ir sekmadieniui numatytais liturginiais tekstais – kalbami arba giedami troparionai, kontakionai, stichiros ir kanonai; pirmadienis skiriamas angelams, antradienis – šv. Jonui Krikštytojui, trečiadienis ir penktadienis – Jėzaus Kristaus kryžiui, ketvirtadienis – apaštalams ir šv. Mikalojui, šeštadienis – visiems šventiesiems pagerbti ir mirusiesiems atminti.
Metų ciklas dalijamas į Velykų ir nekintamąjį laiką, ciklą sudaro: nekilnojamosios pamaldos (laikomos per nekilnojamąsias šventes ir pasninkus), gavėnios pamaldos (per 3 pasirengimo pasninkui, 6 gavėnios savaites, Didžiąją savaitę), Velykų pamaldos (per Velykas, Velykų savaitę ir laikotarpį iki Sekminių); tai lemia sudėtingą, per liturginius metus kintančių pamaldų sandarą. Gruzijos Stačiatikių Bažnyčioje, Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčioje, Serbijos Stačiatikių Bažnyčioje, Rusų Stačiatikių Bažnyčioje ir Rusų Užsienio Stačiatikių Bažnyčiose laikomasi Julijaus kalendoriaus, kitose – Grigaliaus kalendoriaus, tik pagal senąjį stilių nustatoma Velykų data (išskyrus Suomijos Stačiatikių Bažnyčią).
Bizantijos apeigų liturginiame kalendoriuje svarbiausią vietą užima Velykos ir dvylikinės, didžiosios šventės, t. p. paprasto bei griežto pasninko laikotarpiai (Kalėdų, gavėnios, Švč. Dievo Motinos Ėmimo į dangų, Apaštalų) ir dienos (Kūčios, Kristaus krikšto šventės išvakarės ir šv. Jono Krikštytojo Nukankinimo diena, visi nešventiniai trečiadieniai ir penktadieniai), gausu šventųjų (iki 11 a. – daug bendrų su katalikais) minėjimo dienų. Iš vienuolynų tradicijos perimtos kanoninės valandos švenčiamos viešai su tikinčiųjų bendruomene.
Kalėdų pamaldos Šv. Isakijaus sobore Sankt Peterburge
Liturginė kalba iš pradžių buvo tik graikų (koinė), nuo 5 a. vartojama ir gruzinų, nuo 9 a. – senoji slavų kalba, nuo 13 a. – arabų, nuo 17 a. – ukrainiečių, rumunų, nuo 19 a. – vengrų, nuo 20 a. – albanų, suomių, anglų, prancūzų, japonų, kinų, lenkų ir kitos kalbos. Dabar Bizantijos apeigų graikų kalba atliekamos Konstantinopolio ekumeniniame patriarchate, Graikijos ir Kipro Bažnyčiose, Sinajaus arkivyskupijoje ir Amerikos diasporoje, graikų ir arabų kalbomis – Jeruzalės Stačiatikių Bažnyčioje, Antiochijos Graikų Katalikų Melchitų Patriarchate, arabų kalba – Antiochijos patriarchate, bažnytinė slavų kalba – rusų, bulgarų, serbų stačiatikių ir unitų Bažnyčiose.
Viešosioms pamaldoms skirtos Bizantijos apeigų liturginės knygos (ankstyviausi išlikę kodeksai 8–9 a.) – euchologijus, horologijus, oktoechas, bendroji ir šventinė menėja, mėnesinės menėjos, gavėnios ir šviesusis triodijus, irmologijus, akatistų knygos ir tipikas; privačiosioms pamaldoms – didysis ir mažasis apeigynai. Dalis knygų (Evangelija, Apaštalas, Psalmynas) ir giesmynai reikalingi abiejų rūšių pamaldoms. 11–17 a. Rusijoje, Serbijoje ir Bulgarijoje vyravo iš Bizantijos perimta originali monodinė bažnytinė giedosena, iš kurios išsirutuliojo visuotinai paplitęs daugiabalsis chorinis giedojimas.
5–9 a. Bizantijos apeigų bažnyčioms būdingos kryžiškosios ir kryžiškosios kupolinės bazilikos, 10–15 a. jų pavyzdžiu Balkanų pusiasalio šalyse ir Rusioje išsirutuliojo savitas daugiakupolės cerkvės tipas, kuriam turėjo įtakos barokas ir ypač klasicizmas. Interjere vyrauja paveikslai ir jų ciklai (ikonos, Rusijoje ir ikonostasas), rečiau būna reljefų (daugiausia dramblio kaulo), nėra apvaliosios skulptūros kūrinių.
Bizantijos apeigų liturginiai reikmenys yra altoriaus (antimensijus, asteriskas, dikeras, ietis, krucifiksas, pintis, smilkytuvas, stauroteka, komunijos šaukštelis, trikeras, vėduoklės, septynšakė žvakidė), procesijos reikmenys (ikonos, kryžius, vėliavos), atnašų dangalai (aeras ir du dangalėliai), altoriaus dangalai (enditė, ilitonas, katasarkija).
Dvasininkų liturginiai drabužiai įvairūs ir saviti: hipodiakono – sticharijus ir orarijus, diakono – dar anteris, epimanikos, hierodiakono – dar kamelauka, kunigo – dar rasonas, stula, juosta, arnotas, kryžius, vyskupo – dar epigonatijas, sakas, omoforijus, panagija, mitra ir pastoralas. Liturginės spalvos priklauso nuo šventės.
2919