15 a. bombardos kopija (Vytauto Didžiojo karo muziejus)
bombárda (pranc. bombarde), sunkusis šaunamasis stacionarus artilerijos pabūklas; ankstyviausia jo rūšis. Europoje paplito 14–15 amžiuje. Naudota dažniausiai gynybinėms sienoms griauti, karo laivuose (Viduržemio jūros galerose). Vamzdžiai buvo kalami iš metalo arba liejami iš ketaus, rečiau iš bronzos, ir guldomi į skobtas medines kalades. Buvo įvauraus kalibro, stambiųjų bombardų – iki 1000 mm, masė iki 19 tonų. Didesnės bombardos kartais gamintos iš dviejų sriegiu jungiamų dalių (tokią galima išardyti ir lengviau gabenti). Šaudė rutuliškais akmeniniais, vėliau metaliniais sviediniais 200–600 m nuotoliu; iššaudavo keletą kartų per dieną. Lietuvoje bombarda pirmą kartą panaudota 1382: Lietuvos didžiojo kunigaikšio Kęstučio kariuomenė apšaudė kryžiuočių Jurgenburgo pilį. 15 a. pradžioje Trakų pilyje buvo 15 bombardų. Jos naudotos per Žalgirio mūšį (1410) ir po jo – bombardų turėjo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenė, su lenkais apgulusi Marienburgo pilį.
bombarda
489
1935