Branko Radičević

Radičević Branko (Brankas Radčevičius), tikr. vardas Aleksije 1824 03 28Slavonski Brod 1853 07 01Viena, serbų poetas. Nuo 1843 gyveno Vienoje, studijavo teisę, mediciną. Sukūrė eilėraščių (rinkinys Eilės / Pesme 1847), nacionalinę poemą Atsisveikinimas su mokyklos bičiuliais (Džački rastanak, joje reiškiama tautos laisvės siekis ir nacionalinės idėjos), satyrinę alegorinę poemą Kelias (Put, abi 1847, šioje ginama V. S. Karadžićiaus, fonologiniu principu reformavusio serbų abėcėlę, filologines idėjos), romantinių poemų (jos įtrauktos į 1851 ir 1862 B. Radičevićiaus poezijos rinkinius), poemą Kvailutis Branko (Ludi Branko, nebaigta, išspausdinta 1924, joje analizuojama kūrėjo meninio suvokimo raida, kūrybinis procesas). B. Radičevićius į serbų poeziją įvedė dviejų (materialaus ir dvasinio) pasaulių, gyvenimo dinamiškumo, nuolatinio jo atsinaujinimo, nebaigtinumo temas. Jo poezijoje gamta ir gyvenimas perteikiami kaip nenutrūkstama kūryba, kai vienos formos keičia kitas, daiktų, reiškinių, minčių sferoje vyksta amžinas atsinaujinimas. Kai kuriuose eilėraščiuose B. Radičevićius naudojo liaudies dainų metriką; jo poezijos kalba išsiskiria muzikalumu. Kūrybos pagrindinės temos – jaunystės šlovinimas, gamtos grožio ir didybės, tautos laisvės aukštinimas. Nuo 1848 kurtoje poezijoje vyrauja elegiška nuotaika, mistiškumas.