Brazlijos dail

Seniausių laikų dailė

Nuo seniausių laikų indėnai darė keraminius indus, laidojimo urnas, kūrė akmenines dievybių statulas. Amazonės aukštupyje ir Recifės miesto apylinkėse išliko uolų piešinių ir raižinių. Senajai Brazilijos dailei turėjo įtakos kolonizatorių atvežtų vergų iš Afrikos menas. Senosios tradicijos tęstos 20 a.: tebedaryti keraminiai, mediniai indai ir rakandai, kaukės, papuošalai iš plunksnų, drožtos ir lipdytos skulptūrėlės, austi buitiniai audiniai iš palmių lapų. Visiems šiems dirbiniams būdinga geometrinių raštų puošyba.

16–18 amžiaus dailė

Aleijadinho. Pranašo skulptūra prie Gerojo Jėzaus bažnyčios Congonhase (1800–05)

16 a. atsirado pirmieji profesionaliosios dailės kūriniai. Juos kūrė atvykėliai portugalai, daugiausia vienuoliai (Ricardo do Pilaras, m. 1700, bažnyčių Rio de Žaneire ir kituose miestuose sienų tapyba; J. G. Fernandesas, 16 a., bažnyčių terakotinės skulptūros). 17 a. veikiausiai dėl olandų dailės įtakos atsirado portreto ir batalinio žanro užuomazgų, tačiau iki 18 a. pabaigos vyravo religinės tematikos dekoratyvinė dailė. Plėtojantis barokui suklestėjo sienų tapyba ir skulptūra; bažnyčios puoštos šventųjų statulomis, paauksuotais drožiniais, azulecho kompozicijomis (portugalų dailės įtaka). Žymiausi 18 a. kūrėjai: architektas ir skulptorius Aleijadinho (12 pranašų statulos Gerojo Jėzaus bažnyčioje Congonhase, 1800–05), skulptoriai – Valentimas da Fonseca e Silva (1750–1813), Francisco das Chagas (dar žinomas kaip o Cabra), tapytojai – J. de Oliveira (apie 1690–1770), J. de Densas Sepullveda, J. P. de Silva Marisco. Susiklostė keletas vietinių stilistinių dailės mokyklų (Rio de Žaneiro, Salvadoro, Recifės, San Paulo).

19 amžiaus dailė

18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje išsivaduojamasis judėjimas skatino meno pokyčius – sustiprėjo realistinės tendencijos. Klasicizmo idėjų veikiami dailininkai (Manuelis Diasas de Oliveira, 1764–1837, José Leandro de Carvalho, 1750–1834, Antonio Joaquimas Franco Velasco, 1778–1833) siekė sukurti nacionalinę Brazilijos dailės mokyklą. 1816 karalius Jonas VI pakvietė prancūzų dailininkus ir kartu su jais Rio de Žaneire įkūrė Karališkąją mokslo, meno ir amatų mokyklą (nuo 1820 – Menų akademija). Vakarų Europos dailėje vyraujančias tendencijas skleidė atvykę prancūzų tapytojai Nicolas Antoineʼas Taunay (1757–1830), Jeanas-Baptisteʼas Debret (1768–1848), grafikas Armandʼas Julienas Palière’as (1784–1862); pastarasis yra Brazilijos grafikos pradininkas; įdiegė litografijos techniką.

Šv. Pranciškaus bažnyčios Salvadore sakykla (medis, auksavimas, 1749–52)

19 a. vėlyvojo klasicizmo stiliaus reprezentacinius portretus, batalinio žanro kūrinius tapė Manuelis de Aranjo Pôrto Alegre (1806–79), romantiškus gamtovaizdžius – N. A. Taunay ir jo sūnus Félixas Émileʼis Taunay (1795–1881), klasicistinius – Pedro Americo de Figueiredo e Melo (1843–1905). 19 a. antroje pusėje Brazilijos dailėje įsitvirtino nacionalinės temos ir tipai; tautos dvasią realistinėse kompozicijose stengėsi atskleisti José Ferrazas de Almeida (1850–99). 19 a. pabaigoje reiškėsi impresionizmas; portretų, sienų tapybos kompozicijų sukūrė Eliseo dʼAngelo Visconti (1867–1944). Menkai teplėtota skulptūra; kūrė pavieniai skulptoriai, daugiausia atvykėliai iš Europos (Augusteʼas-Marie Taunay, 1768–1824, ir kiti).

J. F. de Almeida. Grojantis gitara (aliejus, 1899, Valstybinė pinakoteka San Paule)

20 amžiaus pirmos pusės dailė

E. di Cavalcanti. Penkios merginos iš Guavatinguetos (aliejus, 1930, Dailės muziejus San Paule)

20 a. pradžioje plito modernizmo idėjos. 1922 prasidėjo dailininkų (iniciatoriai A. E. Visconti, Emiliano de Cavalcanti, 1897–1976) judėjimas Modernaus meno savaitė, kuris skatino išsilaisvinti iš akademistinių kanonų, diegti modernistinę raišką. Žymiausi to laikotarpio dailininkai: tapytoja Tarsila do Amaral (1886–1973), tapytojas, grafikas E. de Cavalcanti, tapytojas, grafikas, skulptorius L. Segallas.

4–5 dešimtmetyje suklestėjo tapyba; vieno žymiausių 20 a. Brazilijos dailininkų C. T. Portinari realistiniai, monumentalūs socialinės tematikos sienų ir molbertinės tapybos bei grafikos kūriniai pelnė tarptautinį pripažinimą. Kurtos sienų tapybos kompozicijos. 6–7 dešimtmetyje daugiausia plėtota abstrakčioji dailė; jos kūrėjai (tapytojas Samsonas Flexoras, 1907–71, tapytoja, skulptorė Lygia Clark, 1920–88) daugiausia telkėsi San Paule; ten įkurtas Moderniojo meno muziejus, nuo 1951 kas penkeri metai vyksta modernaus meno tarptautinės parodos.

C. Portinari. Kava (aliejus, 1935, Nacionalinis dailės muziejus Rio de Žaneire)

20 amžiaus antros pusės dailė

20 a. antroje pusėje reiškėsi naujasis figūratyvumas, minimalizmas, neoekspresionizmas, kitos vėlyvojo modernizmo ir postmodernizmo kryptys. Ypač suklestėjo Brazilijos grafika. 1950 Porto Allegro, vėliau kituose miestuose susibūrė klubai Grafikos draugai (Amigos da Gravura). Brazilijos grafikai būdinga raiški linija, dinamika, realizmas.

149

H. Oswald. Infliacija (mišri technika, 1950, San Paulo uiversiteto Moderniojo meno muziejus)

L. Clark. Mechanizmas (aliuminis, 1962, Fulvijos ir Adolpho Leirnerių kolekcija San Paule)

Brazilijos kultūra

Brazilija

Brazilijos gamta

Brazilijos gyventojai

Brazilijos konstitucinė santvarka

Brazilijos partijos ir profsąjungos

Brazilijos ginkluotosios pajėgos

Brazilijos ūkis

Brazilijos istorija

Brazilijos santykiai su Lietuva

Brazilijos švietimas

Brazilijos literatūra

Brazilijos architektūra

Brazilijos muzika

Brazilijos choreografija

Brazilijos teatras

Brazilijos kinas

Brazilijos žiniasklaida

Brazilijos lietuviai

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką