bùrmistras (vok. Bürgermeister), kai kurių valstybių miesto savivaldybės vadovas, renkamas miesto tarybos, miestiečių (Vokietijoje, Danijoje) arba skiriamas vyriausybės (Nyderlanduose). Burmistras skiria ir atleidžia savivaldybių tarnautojus, vadovauja vietinio biudžeto sudarymui ir vykdymui. Burmistro pareigybė atsirado Vokietijoje 13 amžiuje, vėliau paplito kitose šalyse. Burmistrą turėjo miestai, gavę Magdeburgo teisę.
Lietuvoje
Lietuvoje burmistrai pradėti rinkti 15 amžiuje, suteikus miestams Magdeburgo teisę. Pavyzdžiui, Vilnius 1536 gavo teisę šešeriems metams rinkti 12 burmistrų. Čia vienus metus burmistro pareigas eidavo du miestiečiai: vienas katalikas, kitas stačiatikis. Jonas Chodkevičius Skuodo miestiečius 1572 įpareigojo burmistrais rinkti vieną vokietį, kitą lietuvį. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miestiečiai burmistrą rinko iš miesto tarybos narių.
Burmistras su tarėjais miesto rotušėje nagrinėjo civilines bylas, dažniausiai turtinius ginčus. Pradėdamas eiti pareigas burmistras prisiekdavo, kad baigdamas metų kadenciją atsiskaitys tarybai arba (mažesniuose miestuose) miestiečių sueigai. Burmistrai Lietuvoje buvo iki 1830–1831 sukilimo, po jo, kaip ir kitų Rusijos imperijos miestų, buvo vadinamas miesto galva.
Nuo 1918 Lietuvoje burmistras buvo miesto valdybos pirmininkas, renkamas miesto tarybos (1919–31 dvejiems, vėliau septyneriems metams). Nuo 1931 burmistrą tvirtino apskrities viršininkas, didžiuosiuose miestuose – vidaus reikalų ministras. Burmistras sprendė visus miesto reikalus, savo nuožiūra šaukdavo miesto tarybos posėdžius. Klaipėdos krašte burmistras buvo miesto magistrato, Vilniaus krašte – miesto valdybos pirmininkas.
SSRS okupavus Lietuvą 1940 viduryje miestų savivalda ir burmistro pareigybė panaikinta.
Lietuvai 1990 atkūrus nepriklausomybę atkurta miestų savivalda, jos vadovai vadinami merais.
miesto galva
1317
557