cantus planus (lot. lygus giedojimas), nemenzūrinis bažnytinis giedojimas. Menzūrinės bažnytinės polifoninės muzikos (cantus fractus) priešingybė. Atsirado vėlyvaisiais viduramžiais. Vienas pirmųjų cantus planus terminą pavartojo italų muzikologas Gvidas Arecietis (11 a.). Cantus planus vartotas ir kaip grigališkojo choralo sinonimas (Ž. Liauksminas, 17 a.). Cantus planus vertinys plainchant ypač paplito mokslinėje literatūroje prancūzų ir anglų kalbomis įvairių tradicijų vienbalsiam liturginiam giedojimui nusakyti.
2752