cèchai (vok. vns. Zunft), tos pačios specialybės laisvųjų miesto amatininkų korporaciniai susivienijimai.

Funkcijos, struktūra, valdymas

Europoje feodalizmo laikotarpiu saugojo jų narių gamybinius interesus ir monopolines teises nuo kitų ūkio subjektų, kilmingųjų spaudimo ir konkurencijos, garantavo kiekvienam cecho nariui ekonominį ir socialinį saugumą, o pirkėjui – gaminių kokybę.

Cecho vidinę struktūrą reglamentavo valstybės ar laisvojo miesto vadovo patvirtintas statutas, arba įstatai, ir griežtos tradicijos. Cechą sudarė (statuso žemėjimo seka): meistrai, pameistriai, mokiniai. Taisyklės išsamiai nustatydavo amatininkų darbo laiką, gamybos technologijas, žaliavų tiekimą, gaminių kokybės tikrinimą, pardavimą ir kainas, dirbančiųjų skaičių, jų statuso kaitą ir naujų narių priėmimą, mokinių parengimą, konfliktų reguliavimą ir bausmes neklusniesiems. Cechai kūrėsi pagal luominį ir tikybinį principą, kiekvieną narį priimdavo individualiai – kad taptų meistru (visateisiu cecho nariu), amatininkas turėjo 2–7 metus ar ilgiau mokytis meistro dirbtuvėje, vėliau kelerius metus dirbti pameistriu; kartais meistriškumui įrodyti reikėdavo pagaminti ypač sudėtingą gaminį (vadinamąjį šedevrą). Cechui vadovavo jo visateisių narių susirinkimai, einamuosius reikalus tvarkė renkami seniūnai, prievaizdai (juos neretai skirdavo ir miesto valdžia) ir meistrų išrinkti antraeiliai pareigūnai.

Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis patvirtina Varšuvos skardininkų cecho Įstatus (Varšuva, 1776; Hieronimo Łopacińskio vardo vaivadijos viešoji biblioteka Liubline)

Svarbiausi cechų konkurentai buvo įvairias įmones steigę vienuolynai ir neorganizuoti kaimo amatininkai.

Istorija

Cechų užuomazgų turėjo 8–9 a. amatininkų organizacijos, bet pirmieji cechai atsirado 10–11 a. Italijoje (Romoje, Venecijoje), kai amatininkai išsilaisvino iš valdovo ar didiko priklausomybės. Susiklostė jų teisių, laisvių ir pareigų visuma bei viduramžiškoji brolybės samprata.

12 a. cechai išplito Vokietijos miestuose ir Prancūzijoje, vėliau ir kitur Europoje (Rusijoje tik po Petro I miestų reformos). Panašūs į cechus buvo ir Bizantijos bei Rytų šalių amatininkų susivienijimai. Cechai įkūnijo vidurinių amžių Europos universalistinę pasaulėžiūrą – buvo ne vien ekonominės, bet ir socialinės, teisinės apsaugos institucijos, bažnytinės brolijos. Jie laidavo savitarpio pagalbą (globojo meistrų našles ir našlaičius), plėtojo labdarą, karitatyvinę veiklą (veikė cechų ligoninės, prieglaudos, laidojimo ir šalpos kasos), visų cechų nariai dalyvaudavo bendrose religinėse apeigose, šventinėse procesijose ir eitynėse, cechai turėjo globėją šventąjį, savo altorių bažnyčioje ir religines šventes, daugelis – kasą, emblemą, antspaudą, kai kur veikė cechų teismai (sprendė su darbu ir tarpusavio santykiais susijusias cechų narių bylas), buvo cecho namai. Karo metu cechų suformuodavo karinius dalinius miesto gynybai.

Florencijos cechų herbai (18 a., Florencijos valstybės archyvas)

Įvairiose valstybėse cechų funkcijos skyrėsi, labiausiai – savivaldos laipsnis ir santykiai su juos prižiūrinčia miesto valdžia. Plačiausią autonomiją cechai įgijo decentralizuotose valstybėse (Vokietijoje, Italijoje). 13–15 a. cechų nariai dalyvavo miestų valdyme, jų įtaka dažniausia buvo menka. Pastangos mažinti cechų teises bei stiprinti jų kontrolę didino socialinę įtampą, kildavo amatininkų maištų ir sukilimų (vienas didžiausių 1302 Flandrijoje).

Cechų plitimas prisidėjo prie amatų plėtojimo (iš kiekvienos gamybos srities radosi daugybė savarankiškų amatų), lėmė gana kokybiškus gaminius, galutinį amatų atsiskyrimą nuo žemės ūkio, ekonominių laimėjimų sklaidą (Italijos cechai jau 13 a. eksportavo gaminius), formavo miestiečių sluoksnio savivoką. Cechai garantavo profesinio meistriškumo augimą (Vokietijos pameistriai privalėjo kelerius metus kaupti žinias kituose cechuose), darbo priemonių tobulėjimą. Nuo pat atsiradimo (ypač klestėjimo laikotarpiu 13–14 a. pabaigoje) cechai turėjo didelę įtaką Vakarų Europos ekonominiam pakilimui.

15 a. pabaigoje–16 a. dėl darbo pasidalijimo, atsiradus naujoms gamybos formoms (pirmiausia – manufaktūroms), dėl cechų smulkėjimo ir uždarumo, jų vidinio skilimo apribojus pameistrių teises prasidėjo cechų nuosmukis. Ilgainiui jie tapo ekonominės bei socialinės raidos stabdžiu, 16–18 a. neatlaikė konkurencijos su manufaktūromis ir kitomis beatsirandančio kapitalizmo gamybos formomis. 18–19 a. cechai buvo panaikinti Vakarų ir Vidurio Europoje (Toskanoje, Italijoje – 1770), 1917 – Rusijoje.

Cechų eitynės Briuselyje (aliejus, 1616, dailininkas Denysas van Alslootas; Prado muziejus Madride)

396

Lietuvos cechai

Lietuvos amatininkai buvo ir cechų organizatoriai, ir jų statutų rengėjai. Cechas buvo laikomas teisėtu, kai jo statutą patvirtindavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Teisę jį tvirtinti Vilniuje 1552 gavo ir miesto magistratas. Cecho meistrai kasmet per susirinkimus rinko valdybą: seniūną, jo padėjėjus (prievaizdus), iždininką, rinko arba samdė raštininką. Valdyba turėjo savo dėžę, kurioje saugojo cecho antspaudą, statutą, knygas ir pinigus.

Seniūnas kas metų ketvirtį šaukė visuotinį meistrų susirinkimą, kuriame pakartotinai skelbė statutą, darė finansinę ataskaitą, sprendė meistrų gamybinius ir civilinius ginčus, už tvarkos pažeidimus skirdavo baudas meistrams ir pameistriams. Baudos atitekdavo cecho kasai, cecho altoriui, prieglaudoms, magistratui, iš jų buvo šelpiami nusenę ir nedarbingi meistrai. Cechų narių kriminalines bylas nagrinėjo miesto magistratas, o susijusias su gamyba ir tarpusavio santykiais 15–18 a. – cecho teismas. Cecho administracijos būstinė buvo vadinama cecho namais.

cechų antspaudai: 1 – Vilniaus balnių, pakinktininkų ir diržininkų (1561), 2 – Vilniaus šaltkalvių, ginklininkų, laikrodininkų ir pentinininkų (1725), 3 – Kauno stiklių (18–19 a.), 4 – Utenos siuvėjų (19 a.)

Pirmieji Lietuvoje 1495 įsikūrė Vilniaus auksakalių cechas ir Siuvėjų cechas. 16 a. Vilniuje susikūrė 11 cechų (lentelė). Jie vienijo 27 specialybių amatininkus. 17 a. mieste įsikūrė dar 21 cechas, 18 a. radosi dar keli. Vilniuje 1795 veikė 38 cechai (860 meistrų, 310 pameistrių ir 420 mokinių), 1850 – 51, 1852 – 62 cechai, 1875 – 49, 1885 – 54, 1886 – 27, 1893 – 29 cechai (1990 meistrų, 1300 pameistrių ir 1990 mokinių). 16–19 a. cechų įsikūrė Kaune, Merkinėje, Panevėžyje, Raseiniuose, Šiauliuose, Telšiuose, Utenoje. 19 a. viduryje dėl dar silpnų manufaktūrų jų ypač padaugėjo: po 1–2 cechus turėjo beveik visi didesni Kauno gubernijos miesteliai.

Lietuvos cechų narių dauguma kilo iš etninės Lietuvos ir Vakarų Baltarusijos; tai lietuviai, lenkai, rusai, baltarusiai, vokiečiai, nuo 19 a. vidurio – ir žydai, pagal socialinę padėtį daugiausia miestiečiai ir miestelėnai, buvo ir nuskurdusių bajorų. Valstiečius priimti į cechus draudė statutai ir taisyklės. Jų ėmė daugėti tik panaikinus baudžiavą (1861). Cechų amatininkai buvo miestiečių luomo pogrupis, bajorai stengėsi išlaikyti ryšius su bajorų luomu. Daugelis amatininkų į cechus buvo susiskirstę pagal tautybę. Abiejų Tautų Respublikoje (1569–1795) cechų nariais galėjo būti tik krikščionys. 16 a.–19 a. viduryje veikė pavieniai vokiečių cechai (1795 Vilniuje jų buvo trys: Bandelių kepėjų, Batsiuvių ir Odininkų).

Žydų į Vilniaus cechus nepriimdavo, 17–18 a. jie turėjo teisę verstis stiklių amatu. Valdovas Stanislovas Augustas Poniatovskis 1793 10 12 dekretu leido žydams verstis įvairiais amatais, tačiau Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje nebuvo leidžiama kurti žydų cechų. Pirmasis žydų siuvėjų cechas Vilniuje įsisteigė tik Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos. Pagal 1851 įstatymą, žydai buvo suskirstyti į kategorijas. 1853–65 ir 1886 panaikinti vokiečių ir žydų cechai Vilniuje, vėliau ir kituose miestuose, jų amatininkai priskirti prie atitinkamų krikščionių cechų.

Lietuvą prijungus prie Rusijos imperijos (1795), pasikeitė cechų steigimo ir valdymo tvarka bei funkcijos. 1811 pradėta taikyti Rusijos amatų įstatymus. Nuo 19 a. viduryje teisę steigti cechus gavo miesto dūma. Vilniuje ir Kaune buvo sudaromos bendrosios amatų valdybos (į jas įeidavo amatų vadovas ir 6 cechų seniūnai), kituose miestuose – paprastesnės amatų valdybos. Cechai tapo kliūtimi manufaktūroms plėstis. Meistrai nesėkmingai bandė naikinti įsikūrusias manufaktūras, trukdė pirkliams prekiauti žaliavomis ir pramonės produkcija. Nuo 19 a. viuryje pirkliai davė amatininkams darbą į namus ir už atlyginimą ėmė gatavą produkciją, t. y. organizavo dideles decentralizuoto pobūdžio įmones (manufaktūras); jos gamino ypač daug aprangos reikmenų. Dauguma meistrų prarado ekonominį savarankiškumą. Didėjo tarpusavio konkurencija. 19 a. pabaigoje cechai buvo panaikinti. Ilgiausiai (iki 1893) jie išsilaikė Vilniuje ir Kaune; čia iki 1903 veikė ir amatų valdybos.

Šaltinių apie cechus publikaciją Vilniaus cechų aktai (Akty cechów wileńskich 1939) parengė ir Vilniuje paskelbė H. Łowmiański ir Maria Łowmiańska.

1

L: S. Samalavičius Vilniaus mūrininkų ir dailidžių cechai iki XVIII a. vidurio / Lietuvos TSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai. Istorija t. 9 Vilnius 1968; V. Merkys Lietuvos pramonės augimas ir proletariato formavimasis XIX a. Vilnius 1969 [Tekstas rusų k.]; S. Samalavičius Vilniaus statybininkų cechų ekspertizės XVII–XVIII a. / Architektūros paminklai t. 1 Vilnius 1970; S. Samalavičius Vilniaus stalių ir skulptorių raižytojų cechas / Liaudies kultūra Nr. 3 Vilnius 1994.

1781

33

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką