Čèkijos literatūrà. Čekijos raštijos pradžia susijusi su misionierių Kirilo ir Metodijaus švietėjiška krikščioniška veikla (9 a.). Seniausi Čekijos raštijos paminklai parašyti senąja bažnytine slavų kalba: Moravijos didžiojoje valstybėje sukurta liturginių giesmių ir pamokslų, šv. Vaclovo, šv. Liudmilos gyvenimo aprašymų, Metodijaus išversta Biblija. 10 a. pradėta vartoti ir 12 a. įsigalėjo lotynų kalba (Kosmo Prahiškio kronika Chronica Boemorum 1119–21 ar 1125). Seniausi kūriniai čekų kalba – 10–13 a. bažnytinės giesmės, psalmių vertimai. 14 a. literatūros čekų kalba raida pagyvėjo (buvo kuriama šventųjų gyvenimų aprašymai bei legendos, religinė ir riterinė poezija, maldos). Kultūros plėtotę skatino ir literatūros kūrinių parašė karalius Karolis IV; jis 1348 įkūrė Prahos universitetą. Svarbesni šio laikotarpio kūriniai – eiliuotas epas Aleksandreida (14 a. pradžia), eiliuota Dalimilo kronika (1310–14), Tomo Štytniečio (apie 1333–1405) teologijos veikalai. Pirmasis žymus prozos kūrinys – Audėjėlis (Tkadleček apie 1407). Čekų kalba pamažu įsigalėjo visose literatūros srityse. Didelę įtaką raštijos raidai turėjo J. Huso parengta čekų rašybos sistema ir husitų poleminiai religiniai, etiniai bei visuomeniniai traktatai, manifestai, laiškai. Vienas žymiausių husitų autorių – Laurynas Bržezovietis. Reikšmingi husito Petro Chelčickio (apie 1390–1460) laiškai. Į čekų kalbą buvo išversti Erazmo Roterdamiečio tekstai (1513), Biblija (vadinamoji Kralicų Biblija, 1579–94). Literatūra buvo kuriama ir lotynų kalba (Viktorinas Kornelis Všehrdietis, apie 1460–1520). Svarbūs spaustuvininko ir leidėjo Danieliaus Adomo Veleslavyniečio (1546–99) istorijos ir filologijos veikalai. 16 a. plito nauji žanrai (pramoginiai kūriniai, kelionių aprašymai, didaktinės knygos).
Po Baltojo kalno mūšio (1620) Čekijai praradus nepriklausomybę kultūriniame gyvenime įsigalėjo vokiečių kalba, prasidėjo kontrreformacija. Daug reformacijos veikėjų (J. A. Komenský ir kiti) gyveno ir rašė emigracijoje. 17 a. viduryje–18 a. pradžioje buvo kuriama baroko literatūra. Vyravo poezija (A. V. Michna Otradovicietis, 1600–70, B. Bridelis, 1619–80), istorinė proza (B. Balbínas), dramos, išpopuliarėjo liaudies kūryba, religinė lyrika. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje prasidėjus čekų tautiniam atgimimui buvo siekiama kurti nacionalinę kultūrą ir tobulinti rašomąją čekų kalbą. Paskelbta reikšmingų filologijos ir istoriografijos veikalų (F. M. Pelclas, 1734–1801, J. Dobrovský, J. Jungmannas). Žymiausi šio laikotarpio poetai – V. Thámas (1765–1816) ir A. J. Puchmajeris (1769–1820). 19 a. pirmoje pusėje Čekijos literatūroje įsigalėjo romantizmas. Romantinės literatūros raidą veikė P. J. Šafářiko, F. Palackio istorinės knygos. J. Kolláro poezijoje šlovinama slavų praeitis. Buvo renkama ir poetinėje kūryboje naudojama tautosaka (F. L. Čelakovský, K. J. Erbenas). Žymiausias romantikas – K. H. Mácha, kurio kūryba turėjo įtakos čekų poezijos (ypač jos eilėdaros) raidai. Dramas kūrė J. K. Tylas ir V. K. Klicpera (1792–1859). 19 a. viduryje Čekijos literatūroje išryškėjo realizmo tendencijos (B. Nĕmcová). Socialinės kaimo ir istorinės politinės temos vyravo K. Havlíčeko-Borovskio, K. Světlos kūryboje.
19 a. antroje pusėje pagyvėjo kultūrinis gyvenimas, steigėsi kultūros, literatūros ir meno draugijos bei grupės. Apie literatūros žurnalą Máj susitelkę rašytojai kėlė aktualias visuomenės problemas (J. Neruda, A. Heydukas, 1835–1923, V. Hálekas, 1835–74, R. Mayeris, 1837–65), apie žurnalą Ruch – propagavo tautinio išsivadavimo idėjas, rašė istorine patriotine tematika (S. Čechas, A. Jirásekas). Žurnalo Lumír sambūrio atstovai reiškė estetizmo idėjas, rėmėsi pasauline literatūra (J. Zeyeris, J. V. Sládekas, 1845–1912, J. Vrchlický). Specifinio žanro prozos kūrinių romanetto parašė J. Arbesas. Kaimo tematika kūrė prozininkai T. Nováková (1853–1912), J. Holečekas (1853–1925), K. V. Raisas (1859–1926).
Susikūrus Čekoslovakijos valstybei (1918) čekų literatūroje sustiprėjo Vakarų Europos literatūros ir moderniųjų srovių įtaka. Iškilo natūralizmas (K. M. Čapekas-Chodas, 1860–1927), simbolizmas (O. Březina), impresionizmas (A. Sova), dekadentizmas (J. Karásek ze Lvovic, 1871–1951). Katalikiškosios etinės vertybės keliamos J. Durycho bei J. Zahradníčeko kūriniuose. F. Šrámeko, F. Langerio (1888–1965) ir ankstyvojoje J. Wolkerio kūryboje aukštinamas individualizmas. P. Bezručo poezijoje vyrauja socialiniai motyvai. Avangardinės literatūros grupės Devětsil atstovai (J. Wolkeris ir kiti) iš pradžių kūrė proletarinę poeziją, vėliau dalis jų atstovavo poetizmo literatūros krypčiai. Jos atstovų K. Bieblo (1898–1951), K. Teigės (1900–51), V. Nezvalo, J. Seiferto, iš pradžių ir F. Halaso, V. Holano kūrybos pagrindinis principas buvo lyrizmas. 1934 susibūrė siurrealistų grupė Skupina Surrealistů v ČSR, kuriai priklausė ir kai kurie buvę poetizmo atstovai. Vienas žymiausių 20 a. pirmos pusės prozininkų – J. Hašekas, kuris parašė garsųjį romaną Šauniojo kareivio Šveiko nuotykiai pasauliniame kare (1921–23). M. Pujmanovos, M. Majerovos prozoje vyravo visuomeninė tematika. K. Čapeko prozai ir dramoms būdinga humanistinė pasaulėjauta. Realistinės psichologinės prozos kūrinių parašė I. Olbrachtas. V. Vančuros kūryba pasižymi metaforiškumu. F. Halaso, V. Holano, J. Zahradníčeko poezijoje žymu egzistenciniai ir metafiziniai motyvai. Modernias dramas kūrė J. Voskovecas (1905–81), J. Werichas (1905–80). II pasaulinio karo metais svarbią vietą literatūroje užėmė istorinė ir psichologinė proza (J. Havlíčekas, 1896–1943, V. Řezáčius, 1901–56, E. Hostovský, V. Neffas, 1909–83). Pokario poezijoje (V. Holano, F. Hrubíno, J. Kolářo) ir prozoje (J. Škvoreckio, A. Lustigo, 1926–2011) ryšku karo metų išgyvenimai. Komunistams įsitvirtinus valdžioje (1948) nemažai rašytojų (J. Čepas, E. Hostovský) emigravo, kiti buvo kalinami (J. Zahradníčekas) arba nustojo rašyti (F. Langeris, V. Holanas). Įsigalėjo socializmo ideologijos literatūra. Tik šeštojo dešimtmečio viduryje susilpnėjus cenzūrai prozoje ir poezijoje sustiprėjo individualizmas, filosofinės tendencijos ir meniniai ieškojimai. Literatūros žurnaluose Literární listy, Tvář buvo skelbiamos politinės ir kūrybinės laisvės idėjos. Žymiausi šio laikotarpio rašytojai: poetai – V. Závada, F. Hrubínas, O. Mikulášekas, J. Skácelas (1922–89), prozininkai – B. Hrabalas, L. Fuksas, J. Škvorecký, L. Vaculíkas, J. Procházka (1929–71), M. Kundera, Ivanas Klíma (g. 1931), V. Páralas (g. 1932), Věra Linhartová (g. 1938), J. Gruša, dramaturgai – P. Kohoutas, V. Havelas. Nuslopinus Prahos pavasarį prasidėjo vadinamasis normalizacijos periodas. Sustiprėjo ideologinė literatūros kontrolė. Opoziciškai nusiteikę rašytojai buvo persekiojami, dalis emigravo (L. Aškenazy, J. Škvorecký, P. Kohoutas, M. Kundera, V. Linhartová, J. Gruša). Čekoslovakijoje likę autoriai, kurių kūrinius valdžia draudė publikuoti (Jano Vladislavo, 1923–2009, L. Vaculíko, Jano Trefulkos, 1929–2012, I. Klímos, V. Havelo), leido knygas nelegaliai arba užsienyje. Viena pagrindinių šių rašytojų kūrinių temų – žmogaus gyvenimas totalitarinėje visuomenėje, emigrantų buitis. J. Seiferto poezijoje daugiausia dėmesio skiriama amžinosioms vertybėms. Istorine tematika rašė M. V. Kratochvílas (1904–88), Václavas Erbenas (1930–2003), fantastinių romanų išleido Josefas Nesvadba (1926–2005). Po Aksominės revoliucijos (1989) suirus Čekijos ir Slovakijos federacijai literatūrinis gyvenimas pagyvėjo. Įsivyravo prozos kūriniai. Jiems būdinga ironija, juodasis humoras, montažas, parabolė, sąlygiškumas, intelektualumas. Žymesni rašytojai: J. Kratochvílas (g. 1940), V. Macura (1945–99), Daniela Hodrová (g. 1946), M. Ajvazas (g. 1949), V. Jamekas (g. 1949), M. Vieweghas (g. 1962), J. Topolas (g. 1962).
Lietuvių kalba čekų rašytojų knygos leidžiamos nuo 20 a. trečiojo dešimtmečio. Išversta L. Aškenazio, K. Čapeko, J. Drdos, J. Glazarovos, V. Háleko, J. Hašeko, V. Havelo, B. Hrabalo, F. Hrubíno, J. Koptos, J. Kozáko, M. V. Kratochvílo, M. Kunderos, M. Majerovos, O. Mikulášeko, J. Nerudos, B. Němcovos, V. Nezvalo, I. Olbrachto, M. Pujmanovos, T. Svatopluko, F. Šrámeko, V. Vančuros, J. Wolkerio ir kitų rašytojų kūrinių. Išleista čekų prozos rinkinys Besišypsanti mergaitė (1936), Čekų novelės (1984).
Čekijos kultūra
L: H. Kunstmann Tschechische Erzählkunst im 20. Jahrhundert Köln 1974; Panorama české literatury Olomouc 1994; A. Novák, J. Novák Přehledné dějiny literatury české Brno 1995.
1508
363
Čekijos konstitucinė santvarka