chronològija (chrono… + gr. logos – mokslas), laiko skaičiavimas ir mokslas apie jį; pagalbinė istorijos mokslo disciplina. Tiriama laiko skaičiavimo būdų ir sistemų raida. Sistemų svarbiausi elementai (laiko vienetų sistemos ir jo atskaitos taškai): metai (apibrėžiami Žemės ir dangaus kūnų judėjimo pasirenkant apie Saulę besisukančios Žemės orbitos tam tikrus taškus, atitinkančius ciklinį metų laikų keitimąsi), stiliai (metų pradžios pasirinkimas), eros (era; metų sekos ir jos atskaitos taško – epochos – pasirinkimas), kalendoriai (metų suskirstymo, dienų skaičiavimo ir švenčių nustatymo sistemos), ciklai (metų, siejamų su dangaus kūnų judėjimu; švenčių, siejamų su visuomenės pasirinktų įvykių minėjimu), para (siejama su Žemės sukimusi apie savo ašį, žmonių suvokiamu kaip Saulės judėjimas danguje), laikrodis (paros dalių nustatymo ir matavimo prietaisas). Chronologijos funkcionavimo ir raidos duomenis teikia istorijos šaltiniai. Kaip pagalbinė istorijos mokslo disciplina chronologija šiuos duomenis išskiria ir tiria. Rašytinių, archeologinių šaltinių tyrimo ir lyginimo būdu nustato tikslias istorinių įvykių ir dokumentų datas. Kartais chronologijos tyrėjai remiasi ir astronomijos, geologijos, paleontologijos, kitų mokslų duomenimis.
majų kosmogonijos ir kosmografijos atvaizdavimas Madrido kodekse (apie 1400; Madrido Amerikos muziejus)
Chronologijos sistemą 16 a. sukūrė prancūzų filologas Josephas Juste’as Scaligeris. 17–19 a. chronologija buvo plėtojama lygiagrečiai su diplomatika ir kitomis pagalbinėmis istorijos disciplinomis. 19–20 a. ištirta daug ikivalstybinio laikotarpio, senovės ir vidurinių amžių chronologinių sistemų. Tų laikų įvykiams datuoti taikoma šiuolaikinė laiko skaičiavimo sistema.
Lietuvoje iki krikšto (1387) remtasi baltų žemdirbystės kalendoriumi, po krikšto – krikščioniškomis laiko skaičiavimo sistemomis. Chronologijos klausimais rašė Antanas Vasiliauskas (Vasys), E. Gudavičius, R. Šikšnienė.
683