daina tautosakoje

dainà tautósakoje, liáudies dainà, liaudies vokalinės muzikos žanras, jungiantis poetinį tekstą ir melodiją. Liaudies dainos susijusios su įvairiomis žmogaus gyvenimo ir veiklos sritimis. Vienas gausiausių tautosakos žanrų. Pagal kilmę, tematiką, paskirtį dainos skirstomos į apeigų, darbo, karo, istorines, vaikų ir kitas. Seniausios yra apeigų (ypač kalendorinių) ir darbo dainos. Kai kuriose jų išliko gimininės gentinės visuomenės pasaulėjautos atspindžių. Vėliau susiformavo neapeiginės dainos (škotų baladės, rusų bylinos). Ypač paplito šeimos gyvenimo tematikos lyrinės dainos. 18 a. atsirado socialinės tematikos dainos, kurioms būdinga rašytinės poezijos įtaka. Pagal poetinį vaizdavimo būdą liaudies dainos skirstomos į epines, lyrines, lyrines epines, lyrines dramines.

Lietuvių liaudies dainos

Lietuvių liaudies dainos yra viena seniausių folkloro dalių. K. Sirvydo žodyne ir kai kuriose tarmėse (rytų dzūkų, rytų aukštaičių) daina vadinama giesme. Liaudies dainos raidai įtakos turėjo tradicinė kultūra, tautiniai ypatumai. Dainos skirstomos į tris grupes: kasmetinių darbų ir papročių (darbo, apeigų, kalendorinės), asmens ir šeimos gyvenimo (vestuvių, vaikų, krikštynų, šeimos, jaunimo, meilės), visuomeninio gyvenimo (karo, sukilimų, emigracijos, partizanų kovų, tremties). Prie šių grupių šliejasi vaišių, žaidimų, šokių, gamtos dainos, talalinės ir kitos. Žinoma keliolika tūkstančių lietuvių liaudies dainų ir apie 500 000 variantų.

Lietuvių liaudies dainose atsispindi žmogaus dvasinės būsenos. Dainų pasaulėvaizdis dažniausiai lyriškas, intymus, kuriama nuotaika gali būti džiugi, humoristinė arba liūdna. Dauguma klasikinių lietuvių liaudies dainų yra meniškos formos. Tradicinė kompozicija įvairi. Dainos esti stereotipinės, grandininės, šakotinės. Vyrauja lyriniai pasakojimai ir aprašymai, kaitaliojami su monologais ir dialogais. Rečiau pasitaiko lyrinio kreipimosi, išpažinties forma. Lyrinis pasakojimas gali sieti keletą veikėjų. Meniniam vaizdui būdingi paralelizmai, palyginimai, metaforos, simboliai, epitetai, deminutyvai. Gamtos įvaizdžiai atskleidžia dainininkų ryšį su aplinka, perteikia simbolines reikšmes. Intonacinė sintaksinė dainos sandara simetriška, daug pakartojimų. Kai kurių žanrų dainų konstrukcijai svarbūs priedainiai (ypač sutartinių). Lietuvių liaudies dainų savitumą lemia pati lietuvių kalba, muzikinės intonacijos; kai kurie bruožai (žanrinė sudėtis, tematika, veikėjai, komponavimo būdai, simboliai, metaforos) neretai turi tipologinio panašumo su Rytų ir Vidurio Europos žemdirbių tautų dainuojamąja tautosaka. Bendrumų turinčios dainos buvo sukurtos panašiomis socialinėmis ir kultūrinėmis gyvenimo sąlygomis. Dėl etninių, kultūrinių, istorinių ryšių lietuvių, latvių, baltarusių, lenkų, ukrainiečių, rusų ir kitų artimų tautų dainose esti kilmės bendrumų, skolinių. Analogiškų dainų tipų, išraiškos priemonių randama Lietuvos pietryčių ir gretimų Baltarusijos regionų, Šiaurės Lietuvos ir latvių, estų, suomių dainose. Vėlesnes romanso pobūdžio dainas, ypač Vilniaus krašto ir kai kurių Vidurio Lietuvos regionų, veikė lenkų dainos.

Melodika

Poetinio teksto ir melodijos derinys įvairus. Archajiškų dainų (senųjų lauko ir buities darbų, piemenų šūksnių, raliavimų, lopšinių, kalendorinių ir šeimos apeigų) melodija dainuojama kelias ar net keliolika tekstų. Tokios melodijos pagrįstos improvizuojama rečitatyvine intonacija, jos perteikia tik bendrą situacijos nuotaiką, emocinio melodijos turinio ir poetinio teksto sąsaja menka. Vėlesnės kilmės dainos išplėtotos, susiklostęs melodijos ir poetinio teksto individualus ryšys. Jis gali suirti dėl poetinių tekstų ir melodijų migracijos (tam pačiam poetiniam tekstui įvairiose vietose pritaikomos skirtingos melodijos). Labiausiai išplėtota monodinių (ypač dzūkų) vestuvių, jaunimo, meilės, karo, vaišių, kai kurių darbo ir kalendorinių apeigų dainų melodika. Lietuvos regionų dainoms būdinga saviti muzikos dialektai, pasireiškiantys originalia melodika ir atlikimo būdais.

Skiriamos monofoninės, atliekamos unisoniniu heterofoniniu, monodiniu ornamentiniu (išliko Dzūkijoje), antifoniniu, amebėjiniu, kanoniniu (rytų dzūkų ir rytų aukštaičių sutartinės) būdu, polifoninės (šiaurės rytų aukštaičių sutartinės) ir homofoninės (rytų ir vakarų aukštaičių, žemaičių) dainos. Melodijos būna įvairių dermių, nuo primtonalinių iki oktavtonalinių derminių sistemų. Seniausioms melodijoms būdingas nereguliarus, vėlesnės raidos melodijoms – reguliarus ritmas. Laisvai varijuojamą ritmą turi rečitatyvinės piemenų, kai kurios kalendorinių ir vestuvių apeigų, senovinės darbo dainos, akcentinį – sutartinės ir vėlesnės dainos, rateliai, šokiai ir žaidimai. Senesnėms dainoms būdinga mišrus (periodiškai arba neperiodiškai kintantis), vėlesnės kilmės – nekintantis 2, 3 dalių paprastas arba sudėtinis metras. Melodijos būna simetrinių arba asimetrinių formų: amorfinės, vienaeilės, dvieilės, trieilės, ketureilės, rečiau penkiaeilės, šešiaeilės. Kolektyvinis dainos kūrybos pobūdis lėmė didelį melodijų tipų, versijų, variantų skaičių, dažną melodijų varijavimą posmuose. Lietuvių dainų melodijos santūrios, joms būdinga ramus melodinės linijos bangavimas, grakščios kadencijos.

Dainų rinkimas ir skelbimas

Žinių apie baltų liaudies dainas pateikia Johanas Kanaparijus (10 a.), Eiliuotoji Livonijos kronika (13 a.), J. Długoszas (15 a.). Nuo 16 a. apie lietuvių dainas rašė M. Strijkovskis, M. Mechovietis, A. Guagnini, E. Vagneris, M. Pretorijus, T. Lepneris. 17–18 a. pradėta akcentuoti dainų kalbinė vertė, vėliau – estetinė. Pažymėtinos P. Ruigio paskelbtos trys lietuvių dainos. Lietuvių liaudies dainomis domėjosi vokiečių filosofai, rašytojai J. G. Herderis, G. E. Lessingas, J. W. Goethe. 19 a. buvo pradėtos publikuoti dainų knygos (pirmąjį rinkinį 1825 išleido M. L. Rėza; dainynas). 19–20 a. iš tautosakos pateikėjų užrašyta po kelis šimtus liaudies dainų (aukštaičių – O. Bluzmienės, A. Gotautienės, R. Cvirkienės, O. Grigaliūnienės, K. Skrebutėnienės, O. Smilgienės, A. Žiūkienės, dzūkų – A. Čepukienės, O. Jauneikienės, J. Jurkonienės, M. Navickienės, R. Sabaliauskienės, J. Stramkausko, P. Zalansko, suvalkiečių – K. Degutienės, A. Kazlauskienės, M. Liutkevičienės, žemaičių – B. Buivydaitės, J. Jakienės, S. Pladūkienės, P. Vaičikauskaitės. Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas ir vertinimas prasidėjo kartu su jų publikavimu.

20 a. pasirodė nemaža mokslinių veikalų apie dainas (apie jas rašė A. R. Niemis, B. Sruoga, M. Biržiška, J. Balys, Z. Slaviūnas, D. Krištopaitė, D. Sauka, P. Jokimaitienė-Aukštikalnytė ir kiti). Išleistas daugiatomis Lietuvių liaudies dainynas.

Lietuvių liaudies dainų išversta į anglų, čekų, latvių, lenkų, prancūzų, rusų, vokiečių ir kitas kalbas.

2906