dalelytė

dalelýtė, gramatikos terminas, kuriuo žymima nekaitomų žodžių, reiškiančių papildomus reikšmės atspalvius, klasė. Sakinyje dalelytė paprastai neturi savarankiškos funkcijos. Tik kai kurios dalelytės (bevéik, tap, nè, šè) tam tikrais atvejais esti savarankiškesnės, gali atstoti net sakinį (Ar šiandien eisi? Ne.). Pagal reikšmės ir kilmės sąsają su kitais žodžiais lietuvių kalboje skiriamos pirminės – nesusijusios su kitais žodžiais (a, beñt, g, jaũ, nè, nèt, tk) ir antrinės – susijusios su įvairiomis žodžių formomis, iš kurių jos išriedėjusios (gál: gãli, lýg: lýgu, vs: vsa, tatum, tasi: tati). Yra sudurtinių dalelyčių (nebè > nè + bè, nebeñt > nè + beñt, agi > a + g, nejaũgi > nè + jaũ + g). Prisišliejusios prie kitų žodžių dalelytės kartais virsta jų afiksais (teváikšto, nenóri, nebemelas, kugi). Savo reikšme ir vartosena vienos dalelytės artimos prieveiksmiams (bevéik, vl, võs), kitos priartėja prie jungtukų (ne, tk, a). Kai kurie nekaitomi tos pačios reikšmės žodžiai lietuvių kalboje laikomi dalelytėmis, o kitose kalbose skiriami prieveiksmiams (vokiečių schon, anglų already ‘jau’, vokiečių noch, anglų yet ‘dar’).

L: Lietuvių kalbos gramatika t. 2 Vilnius 1971.

2352