Daniẽliaus knygà, viena Senojo Testamento Pranašų knygų. Pavadinta izraelitų pranašo Danieliaus, kuriam priskiriama autorystė, vardu. Parašyta Antiocho IV Epifano, persekiojusio izraelitus, valdymo metu (167–164 pr. Kr.), daugiau kaip pusė Danieliaus knygos (2, 4b–7, 28) aramėjų, kita dalis – hebrajų kalba. Danieliaus knyga sudaryta iš pasakojimų apie Danielių ir jo draugus (1–6), Danieliaus regėjimų aprašymų (7–12). Septuagintoje įterpta Azarijos malda ir pasakojimas apie Danieliaus draugus krosnyje (3), pridėti (13, 14) pasakojimai apie Zuzaną, Belį ir Slibiną (išlikę tik jų graikiški vertimai, ekumeniniuose Biblijos leidimuose priskiriami prie Antrojo kanono knygų). Danieliaus knygoje išlikę senovės Izraelio pranašų mokymo svarbiausi bruožai (teisaus elgesio reikšmingumas gyvenime, Dievo visagalybės pabrėžimas ir tvirtas tikėjimas jo karalystės pergale). Danieliaus knygos žanras artimas apokaliptikai. Būdinga šifruota kalba, mįslingi įvykiai, neįprasti įvaizdžiai. Siužetai populiarūs ikonografijoje.
2919