dėklà, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valstiečių duoklė kunigaikščiui, vėliau ponui rugiais, avižomis, šienu.

Manoma, įvesta didžiųjų kunigaikščių vietoj dešimtinės. Pirmąkart paminėta 1387 02 22 Jogailos privilegijoje Vilniaus vyskupui. Valdant Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Vytautui Didžiajam ir vėliau dėklos davimas tapo valstiečio priederme, tuo jis skyrėsi nuo bajoro (šis dėklos nedavė, bet atliko karo prievolę). Dėkla naudota pilių įguloms, kariuomenei išlaikyti.

Plečiantis bajorų žemėvaldai ir teisėms, nuo 14 a. pabaigos bažnytiniai, nuo 15 a. privačių žemių valstiečiai pagal didžiųjų kunigaikščių privilegijas dėklą ėmė duoti nebe didžiajam kunigaikščiui, o savo ponui.

Dėklos dydis priklausė nuo žemės rūšies, ūkio našumo, jo vietos, gamtinių sąlygų, tradicijos. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje paprastai dėklai nuo valako reikėdavo duoti 1–9 statines grūdų (dažniausiai rugių ir avižų; didžiausia dėkla buvo Ukrainos juodžemio zonoje). Ilgainiui lažas tapo valstiečių svarbiausia prievole, dėkla mažėjo. Tradicinis jos dydis Lietuvoje nuo tarnybos (15 a.), vėliau nuo valako (16 a. viduryje) – statinė rugių, 1–2 statinės avižų, vežimas šieno.

17–18 a. dėkla buvo viena valstiečių produktų duoklės rūšių.

2271

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką