Djakòvo kultūrà, geležies amžiaus archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi pirmo tūkstantmečio prieš Kristų antroje pusėje–pirmo tūkstantmečio po Kristaus pirmoje pusėje prie Volgos, Okos aukštupių ir Valdajaus aukštumoje. Pavadinta pagal 1864 D. Samokvasovo ir 1889–90 V. Sizovo tyrinėtą piliakalnį prie Djakovo kaimo (Maskvos sritis). Šios kultūros piliakalniai nedideli, išsidėstę upių pakrantėse, sunkiai prieinamose vietose, sutvirtinti grioviais ir pylimais. Žmonės gyveno stačiakampio (kartais apskrito) plano pusiau žeminėse ir antžeminiuose pastatuose. Spėjama, kad vienas piliakalnis buvo patriarchalinės šeimos sodyba, keleto gretimų piliakalnių žmonės sudarė giminę. Pirmo tūkstantmečio pradžioje buvo ir neįtvirtintų, atvirų gyvenviečių.
Djakovo kultūros svarelis
Djakovo kultūros gyventojai vertėsi gyvulininkyste, kapline žemdirbyste, medžiokle ir žvejyba. Pirmaisiais amžiais paplito metalų apdirbimas; gaminti geležiniai pjautuvai, kirviai, strėlių antgaliai, žalvariniai papuošalai, tačiau dauguma darbo įrankių ir papuošalų dar daryta iš kaulo. Kultūrai būdinga vadinamoji tekstilinė, arba tinklinė, keramika ir Djakovo tipo svareliai (dalis tyrinėtojų laikė juos kulto reikmenimis, dabar manoma, kad tai vertikaliųjų audimo staklių pasvarai). Kapų nerasta. Nuo 3–4 a. išsiskyrė vakarinė šios kultūros dalis su ryškia rytų baltų kultūros įtaka. Kai kurie tyrinėtojai (I. Rozenfeldtas) Djakovo kultūrą laiko mišria finougrų ir baltų kultūra su stiprėjančiais baltiškais elementais.
869