Dniepro mūšis

Dniẽpro mšis, SSRS ir Vokietijos kariuomenių mūšis per Antrąjį pasaulinį karą. Vyko 1943 08–12.

Šalių pajėgos

Dniepro dešiniajame krante įsitvirtinusią Vokietijos kariuomenę (armijų grupės Centras dvi armijos, vadas H. G. Kluge, armijų grupė Pietūs, vadas E. von Mansteinas; iš viso 1,24 mln. žm., 12 600 pabūklų ir minosvaidžių, 2100 tankų ir savaeigių pabūklų, apie 2000 lėktuvų) puolė SSRS kariuomenės Centrinio, Voronežo, Stepių, Pietvakarių ir Pietų frontų kariuomenė (nuo 10 20 atitinkamai Baltarusijos, I, II, III, IV Ukrainos frontai, vadai K. Rokossovskis, N. Vatutinas, I. Konevas, R. Malinovskis, F. Tolbuchinas; iš viso 2,63 mln. žm., apie 51 200 pabūklų ir minosvaidžių, daugiau kaip 2400 tankų ir savaeigių pabūklų, 2850 lėktuvų).

Mūšio eiga

Puldama keliomis kryptimis ir skirtingu metu 2000 km ilgio ruože 1943 08 23 SSRS kariuomenė užėmė Charkovą, rugsėjo mėnesį – Černigovą, Donbasą, 09 25 piečiau Dniepropetrovsko forsavo Dnieprą. Jo dešiniajame krante spalio pradžioje įsirengė keletą placdarmų (prie Kijevo, Kanivo, Kremenčuko ir kitur), lapkričio pradžioje pasiekė Dniepro žiotis (atkirto Kryme buvusią vokiečių kariuomenę), 11 06 užėmė Kijevą, 11 12 – Žitomyrą, 11 25 – Korostenį. E. von Mansteino nuo lapkričio vidurio organizuotos kontratakos nebuvo sėkmingos.

Reikšmė

Dniepro mūšis sužlugdė Vokietijos pastangas suorganizuoti ilgalaikę strateginę gynybą palei Dnieprą, buvo paskutinis SSRS–Vokietijos karo lūžio etapas – po Dniepro mūšio Vokietija čia nebepajėgė surengti strateginio masto puolamųjų operacijų.