dvãras, feodalo valda ir gyvenvietė feodalizmo, stambus žemės savininko ūkis kapitalizmo laikotarpiu.
Iš pradžių dvaras buvo ir valdžios bei kultūrinio gyvenimo telkimosi vieta. Valdžia priklausė dvaro savininkui, ypač valdovui, didikui arba bažnytiniam pareigūnui. Itin išplėtoti valdovų dvarai buvo senovės Egipte, Persijoje, Romos ir Bizantijos imperijose. Nuo 4 a. gyvavo Romos popiežiaus dvaras (Curia Romana). Karolingų imperijos valdovo dvaras buvo šalies kultūrinio ir politinio gyvenimo centras (nuolatinės sostinės nebuvo). Karolio Didžiojo dvarą tvarkė palatinas, kuriam padėjo kiti pareigūnai. Šio dvaro tradicijas perėmė visos Europos šalys. Valdovas (stambiausias, daugiausia teisinių galių turintis žemvaldys) už karo ir kitą tarnybą leno teisėmis dalijo žemes didikams ir Bažnyčiai, didikai – bajorams. Ilgainiui gauti dvarai tapo visiška šių nuosavybe. Jau 10–11 a. Vakarų Europoje (Italijoje – 8–9 a.) dvaras tapo tipiška ir svarbiausia žemėvaldos ir ūkio institucija. Jį sudarė domenas ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė.
Ūkine prasme feodalinis dvaras – savarankiškas vienetas, pagamintais produktais beveik visiškai aprūpinantis jo gyventojus. Dvarai, ypač rezidenciniai, tapo kultūrinio gyvenimo centrais, jie atliko visuomenės telkimo vaidmenį, buvo svarbus tautos kultūros vienijimo, literatūrinės kalbos formavimosi veiksnys, juose formavosi viešojo elgesio, papročių ir kitos tradicijos. 15 a. Florencijos, Milano, Ferraros, Burgundijos dvaruose suklestėjo Renesanso kultūra. Dvarai turėjo ir politinės reikšmės – valdomoje teritorijoje administravimu ir teismais rūpinosi pats dvarininkas arba jo skirtas pareigūnas.
Nuo 13 a. valstybinės ir ūkinės dvaro funkcijos pamažu išsiskyrė. Feodalų politines teises pradėta riboti didėjant valdovo galioms naujaisiais laikais (17–18 a.; Prancūzijoje dvarų sistema visiškai panaikinta 1789). 14 a. pabaigoje–17 a. plėtojantis prekybai, kylant miestams, dvarų reikšmė pradėjo nykti. Plėsdami ir atnaujindami dvarus, savininkai įtvirtino jų specializaciją, valstiečių žemių sąskaita plėtė domeną. 14–16 a. atsirado ir Vakarų Europoje įsivyravo dvarai be domeno (vadinamosios senjorijos, kuriose valstiečiai rentą žemvaldžiui mokėjo pinigais arba produktais). Dėl kapitalistinio ūkininkavimo pranašumo valstiečiai iš teisiškai priklausomų ilgainiui tapo laisvai samdomais darbininkais ir laisvaisiais nuomininkais (Anglijoje 15 a.). Dvarų savininkų pelną didino ir pradėta diegti nauja žemdirbystės technika.
Vidurio ir Rytų Europos dvarai (atsirado 12–14 a.) iki 19 a. rėmėsi daugiausia baudžiaviniu darbu. Panaikinus baudžiavą dvarai pamažu prisitaikė prie kapitalistinės žemėvaldos, o 20 a. 3 dešimtmetyje dėl žemės reformų ir po II pasaulinio karo komunistų valdžios buvo suardyti.
396
dvarai Lietuvoje
Lietuvoje dvaras buvo svarbiausia feodalinio ūkininkavimo forma – vyravo žemės ūkyje ir apėmė dalį pramonės (dvarų pramonė); vienas kultūrinio gyvenimo centrų.
Dvaro žemę sudarė savininko žemė ir priklausomų valstiečių naudojama skirtinė žemė. Dvarininko žemę dirbo lažininkai. Dvaras ėmė formuotis iš kiemo 14 a. pabaigoje ir 15 a. pirmoje pusėje, įvedus krikščionybę, didžiajam kunigaikščiui pradėjus atidavinėti valstiečius veldamus bajorams ir stiprinti bajorus kaip karo jėgą. Visiškai susiformavo 15 a. antroje pusėje, kai turtingesnių kiemininkų (bajorai) sodybos atsiskyrė nuo baudžiauninkų sodybų. Didžiojo kunigaikščio žemių kiemų vietininkai tapo dvarų laikytojais; tokioms feodalų sodyboms iki 16 a. visiškai prigijo dvaro terminas. 1557 Valakų reformos nuostatuose nurodyta dvarus steigti visuose valsčiuose. Daug bajorų gyveno bajorkaimiuose, kiti paprastai turėjo įvairaus dydžio dvarus (ilgainiui atsirado ir bežemių).
Didelį dvarą 16 a.–19 a. pirmoje pusėje sudarė žemvaldžio pagrindinė sodyba, keli palivarkai (dvaro arimai) su dvarų pramonės įmonėmis ir priklausantys tam žemvaldžiui valstiečių kaimai (kartais ir miesteliai). Dvarininkų pajamos iš Lietuvos (be Žemaitijos) palivarkų sudarė apie 40 % visų jų pajamų (kitos pajamos – iš valstiečių činšo ir duoklių). Lietuvoje nesusiklostė į Rusijos vadinamąsias pomestijas panaši tarnybinių dvarų rūšis, nes iš didžiojo kunigaikščio už karo tarnybą ar nuopelnus gautas beneficijas bajorai galėjo paveldėti; beneficijos ilgainiui susiliedavo su tėvoninės žemės valdomis (tėvonija). Žemvaldžio teisė disponuoti savo dvaru iki 1564–66 reformų buvo varžoma draudimo parduoti daugiau kaip 1/3 ir įkeisti daugiau kaip 2/3 dvaro beneficinės ir tėvoninės žemės valdų. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, kaip ir visoje Vidurio ir Rytų Europoje, 16–18 a. susidarė dideli ir vidutiniai su rinka susiję dvarai, kuriuose išliko ar net padidėjo pačių dvarų dirbamos žemės plotai, įsigalėjo palivarkinė lažinė ūkio sistema. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikų (Pacų, Radvilų, Sapiegų ir kitų.) didžiausi dvarai ir jų kompleksai buvo dabartinės Baltarusijos (Kleckas, Maladečina, Myrius, Nesvyžius ir kiti) ir Lenkijos (Surażas, Tykocinas) teritorijoje.
Bažnytiniai ir vienuolynų dvarai pradėjo kurtis anksčiau už kitus (po 1387 Lietuvos krikšto), nes Vidurio ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu sparčiai kuriama bažnytinė žemėvalda plėtojosi labiau nei bajorų elito; plėtros galimybės susilygino tik 15 a. antroje pusėje. Nuo tada bažnytiniai dvarai nesiskyrė nuo pasaulietinių; juose dirbo bažnytiniai valstiečiai. Po 1830–1831 sukilimo Rusijos imperijos valdžia atėmė visus bažnyčių ir vienuolynų dvarus. Nepriklausomos Lietuvos laikais iš dalies grąžinta nuosavybė; 1940 sovietų okupacinė valdžia tą nuosavybę nacionalizavo.
Baudžiavą panaikinus (1861), kaimas atsiskyrė nuo dvaro, dvarais imta vadinti tik dvarininkų sodybas su tam tikru žemės plotu. 19 a. antroje pusėje dauguma dvarų pamažu virto dideliais rinkos ekonomikos ūkiais, kurie rėmėsi žemės ūkio darbininkų (ir kumečių) darbu. 1922 žemės reformos įstatymas nustatė dvarų dydį iki 80 ha (1929 padidintas iki 150 ha), o kita žemė buvo nusavinta.
Per 1940–41 ir 1944–48 sovietines žemės reformas dvarai likviduoti. Kai kuriuose jų buvo įsteigti tarybiniai ūkiai, kitų žemė išdalyta valstiečiams, bet netrukus per prievartinę kolektyvizaciją perduota kolūkiams.
1990 atkūrus nepriklausomybę dvarai grąžinami buvusiems savininkams.
dvarai Mažojoje Lietuvoje
Vokiečių ordino užkariautoje Mažojoje Lietuvoje dvarus ėmė steigti vokiečių riteriai, Katalikų Bažnyčia, savo domenuose – ordino magistrai. Dėl nuolatinių karų su Lietuvos Didžiąja Kunigaikštyste iš pradžių Mažojoje Lietuvoje dvarų buvo mažai, ėmė daugėti po Žalgirio mūšio (1410) ir Melno taikos (1422). Iki 18 a. pabaigos čia vyravo valstybiniai dvarai, esantys Prūsijos valdovo domenuose. Per didžiąją vokiečių kolonizaciją 1717 karaliaus ediktu bajorų dvarai ir kulmiškių ūkiai buvo paversti alodiniais.
18 a. pabaigoje Lietuvos departamente vokiečių bajorų dvarams priklausė tik apie 2300, arba 7 %, valstiečių ūkių; dauguma tų dvarų buvo nedideli. Į 18 a. pabaigą Prūsijos karalius domenus ėmė nuomoti, pardavinėti ir dovanoti bajorams, juose kūrėsi ir dideli junkerių (stambiųjų žemvaldžių) dvarai; dėl to daug lietuvių valstiečių atiteko privatiems dvarininkams vokiečiams, sustiprėjo jų socialinė ir tautinė priespauda. Vokiečių dvarai buvo plečiami ir nuvarant lietuvininkus nuo žemės.
Bajorų dvarų, turinčių 12–30 ūbų (200–500 ha), 18 a. Mažojoje Lietuvoje (kaip ir visoje Prūsijoje) buvo daugiausia. 18 a. pradžioje vidutiniais buvo laikomi 100–200 ha dvarai, 19 a. pradžioje – 400–1000 ha. Daugiausia junkerių dvarų buvo Mažosios Lietuvos pietinėje ir pietrytinėje dalyje – Darkiemio, Įsruties, Geldapės ir Girdavos apskrityse (Didžiųjų Beiniūnų, Bubainių, Puškiemio dvarų kompleksai), mažiausiai – Klaipėdos krašte.
Yrant palivarkinei lažinei sistemai, 18 a. klostėsi prūsiškasis žemės ūkio raidos būdas. Panaikinus baudžiavą (1807) junkerių dvarai virto didelėmis žemės ūkio įmonėmis; juose daugiausia dirbo lietuviai darbininkai samdiniai. Naujieji dvarai kūrėsi geresnėse žemėse, vokiečiai neretai pirkdavo, išviliodavo arba kartais ir prievarta įgydavo lietuvių ūkininkų gerai įdirbtus laukus. Vietoj kelių lietuviškų kaimų įsikurdavo vokiečių dvaras. Su juo susiję lietuvininkai pirmiausia prarado tautinį sąmoningumą. Ilgainiui, ypač į 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, dvarelių įsigijo, daugiau Klaipėdos krašte, ir kai kurie lietuvininkai.
683
1101
415
Lietuvos dvarų kultūra
Valstybės kūrimosi laikotarpiu (iki 13 a. 4 dešimtmečio) žemių kunigaikščių dvarai, o valstybei susidarius – Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras, buvo diplomatijos, administracijos, rašto perėmimo svarbiausi centrai. Nuo 14 a. antros pusės Lietuvos didžiojo kunigaikščio Trakų ir Vilniaus dvaruose kūrėsi raštinės, archyvai. Lietuvos valdovas, jo šeimos nariai buvo meno kūrinių, architektūros statinių, Lietuvos metraščių užsakovai bei mecenatai. Valdovo dvare Vilniuje 15 a.–17 a. pirmoje pusėje buvo kaupiamos meno kolekcijos, bibliotekos, veikė muzikos kolektyvai.
Nuo 14 a. pabaigos kai kurias kultūros institucijos funkcijas, skatinami didžiojo kunigaikščio dvaro pavyzdžio, pamažu perėmė ir pasauliečių didikų bei vyskupų, t. p. turtingųjų bajorų dvarai. Nuo 15 a. iki 18 a. pabaigos, iš dalies ir 19 amžiuje, didikai Vilniuje, Biržuose, Kėdainiuose ir kitur buvo reikšmingų architektūros ansamblių užsakovai, literatūros kūrinių mecenatai. Didikų (daugiausia Chodkevičių, Oginskių, Pacų, Pociejų, Radvilų, Sapiegų, Tiškevičių) ir turtingųjų bajorų dvaruose buvo kaupiamos meno kūrinių kolekcijos, bibliotekos, veikė muzikos kapelos arba muzikantų grupės, ansambliai, teatrai, spaustuvės, ginklų arsenalai.
Lietuvių kilmės didikų dvaruose 16 a. antroje pusėje buvo pereita į dvikalbystę, o 17 a. jau buvo kalbama dažniausia lenkų kalba, kai kuriuose – lenkų ir vokiečių kalbomis. Šiuose dvaruose buvo sparčiai perimamos Vakarų Europos kultūros naujovės, bet dažnai prarandamas ryšys su lietuvių kultūra. Pasiturimai gyvenančios Lietuvos bajorijos dvarai ilgiau išlaikė ryšį su lietuvių kultūra. Nors 18 a.–19 a. pirmoje pusėje dauguma turtingųjų ir vidutinių bajorų dvarai tapo lenkų kalbos platinimo židiniais, ne visi jų savininkai nutraukė ryšį su lietuvių kalba ir kultūra. 19 a. dalis dvarų, ypač Žemaitijoje, tapo lietuvių tautinio judėjimo atsparos vietomis, kai kurie – net centrais. Dvaruose (pvz., grafų Zubovų: Dabikinėje, po 1891, Medemrodėje, Naisiuose ir Bubiuose po 1892, Ginkūnuose nuo 1896) veikė slaptos lietuviškos mokyklos. Kai kuriuose dvaruose veikė muzikos mokyklos: Rokiškio dvare – A. Tyzenhauzo 1785 atkelta iš Gardino, Ignoto Marikonio dvare Salose (19 a. pirmoje pusėje), Bogdano Oginskio – Rietave (1873–1902), Mykolo Oginskio – Plungėje (1874–1909). Nuo 19 a. vidurio išsilavinimas bajorams tapo prestižo dalyku, mada, kartais ir būtinybe. Buvo privaloma mokėti užsienio kalbų, išmanyti literatūrą, muziką, dailę, skaityti spaudą, mokslo veikalus.
19 a. pereinant į rinkos ūkį pirmiausia dvarininkai įsigijo tobulesnių žemės ūkio padargų, mašinų, dvaruose pradėta diegti daugialaukę sėjomainą, melioraciją, naujas augalų ir gyvulių veisles, plėtoti prekines žemės ūkio gamybos šakas (sodininkystę, daržininkystę, žuvivaisą, auginti cukrinius runkelius), populiarėjo specialusis agrarinis išsilavinimas. Dvaruose įkurtos pirmosios manufaktūros, veikė dvarų pramonės įmonės. Pažanga spartėjo 1861 panaikinus baudžiavą.
19 a. pabaigoje Lietuvos dvarai Rusijos imperijoje buvo žinomi kaip sėkmingai plėtojantys pieninę gyvulininkystę. Joniškėlio dvare 1899–1917 veikė viena pirmųjų Lietuvoje žemės ūkio mokyklų. Bubių dvare Dmitrijus Zubovas 1910 įsteigė pienininkystės mokyklą, Medemrodės dvarą V. Zubovas 20 a. pirmoje pusėje pavertė pavyzdinio ūkininkavimo Lietuvoje centru. Antalieptės, Belvederio, Gruzdžių, Plungės ir kituose dvaruose 20 a. pirmoje pusėje veikė žemės ūkio, pienininkystės, gyvulininkystės, bitininkystės mokyklos. Apskritai dvarų agrotechnikos ir agrokultūros lygis buvo aukštesnis už valstiečių ūkių, tai sudarė prielaidas kultūros plėtrai. Per dvarus Lietuvoje plito Vakarų Europos kultūros naujovės.
Džiuginėnų dvaro rūmų interjeras (20 a. 4 dešimtmetis)
Perkowskių Džiuginėnų dvaro rūmai (20 a. 4 dešimtmetis)
1919–40 nepriklausomos Lietuvos vyriausybė kaip priemonę kaimo kultūrai kelti naudojo ir dvarus, tuo metu virtusius rinkos ekonomikos ūkiais. Kai kurie dvarai buvo pripažinti kultūriniais, t. y. pavyzdiniais ūkiais. Šiuo laikotarpiu dvarai susmulkėjo, sumažėjo jų pajamos. Dvarininkai buvo užsiėmę ūkininkavimu ir 20 a. pirmoje pusėje dvarai pamažu prarado kultūros centrų reikšmę (juos nustelbė miestai). Dalis dvaruose sukauptų kultūros vertybių per 17 a. vidurio, 1812, I ir II pasaulinius ir kitus karus buvo sunaikinta, dalis Rusijos valdžios konfiskuota po 1830–1831 ir 1863–1864 sukilimų, dalį kilnojamųjų kultūros vertybių patys dvarininkai išvežė į Lenkiją ir kitas šalis, dalis pateko į valstybės įstaigas (muziejus, archyvus, bibliotekas). Sovietų valdžiai 1940–41 likviduojant dvarus buvo nacionalizuotos ir jų kultūros vertybės.
Po II pasaulinio karo įvairios mokslinės ekspedicijos buvo kreipiamos į kaimus, o ne į dvarus; jie nebuvo vertinami kaip kultūros paveldas. 1944–53, per vadinamąją sovietų kultūrinę revoliuciją, valdžios nurodymu buvo naikinama ne tik dvarų kultūrinis palikimas, bet ir kai kurie jau patekę į muziejus eksponatai.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę imta labiau rūpintis dvarų kultūriniu palikimu. Kai kurie buvusiems savininkams grąžinti, valstybės prižiūrimi ar naujų savininkų įsigyti dvarai atgijo kaip kultūros ir bendruomeninės veiklos centrai.
L: J. Kiaupienė Kaimas ir dvaras Žemaitijoje XVI–XVIII a.: Vilnius 1988; L. Mulevičius Kaimas ir dvaras Lietuvoje XIX amžiuje Vilnius 2003.
2545
2073