dvilaukis

dvlaukis, ankstyviausia pūdyminės žemdirbystės sistema. Manoma, Europos šiaurėje (ir Lietuvoje) atsirado ankstyvajame geležies amžiuje (5 a. prieš Kristų–1 a. po Kristaus), prasidėjus nuolatinei žemdirbystei.

Lietuvoje

Buvo du dvilaukio tipai. Pirmasis: dirvos suskirstomos į du laukus; vienas jų apsėjamas žiemkenčiais, kitas – vasarojumi. Kitais metais būdavo daroma priešingai. Tokia sėjomaina buvo galima tik gerai tręšiant arba labai derlingose dirvose. Antrasis tipas: vienas laukas dirbamas, kitas pūdymuojamas. Dirbamų dirvų vienoje pusėje sėjo žiemkenčius, kitoje – vasarojų. Pūdymą skirstė į dvi dalis: paprastąjį, kuriame sėdavo vasarojų, ir tręštąjį – sėdavo žiemkenčius. Vasarojų paprastai sėdavo po žiemkenčių, o po vasarojaus dirvas pūdymuodavo.

Lietuvoje dažniausia naudotas dvilaukis su nuolatiniu pūdymu. Dvilaukio, ypač antrojo tipo, liekanų buvo 18–19 amžiuje, o kai kur net 20 a. pradžioje.

1362