džiovinimas

menkių džiovinimas Lofoteno salose (Norvegija)

menkių džiovinimas Norvegijoje

džiovnimas, drėgmės šalinimas iš kietų medžiagų, pastų, suspensijų, tirpalų. Džiovinama šiais būdais: šiluminiu (drėgmė išgarinama), mechaniniu (drėgmė išskiriama presavimu, filtravimu, centrifugavimu), fizikiniu cheminiu (drėgmė sugeriama higroskopinėmis medžiagomis; suskaidoma metaliniu natriu ar kalciu, pvz., esanti tirpikliuose; kondensuojama ar šaldoma, pvz., vandenilio, helio ar kitų dujų vandens garai). Dažniausiai džiovinama šiluminiu būdu natūraliai (ore) arba dirbtinai (džiovyklose). Pagal šilumos perdavimą džiovinamai medžiagai dirbtinis džiovinimas būna konvekcinis (šilto oro, degimo produktų ar perkaitinto garo srovės apteka džiovinamos medžiagos paviršių), kontaktinis (džiovinama medžiaga liečia karštą paviršių), spindulinis (šiluminė energija, arba infraraudonieji spinduliai, spinduliuojami nuo įkaitinto paviršiaus), dielektrinis (aukštojo dažnio elektromagnetiniame lauke džiovinama medžiaga greit įšyla ir džiūsta tolygiai), sublimacinis (drėgmė išgarinama iš sušaldytos medžiagos dideliame vakuume).

Medžiagai džiūstant drėgmė iš vidinių sluoksnių pereina į paviršinius ir išgaruoja į aplinką. Kad vanduo garuotų, vandens garų slėgis džiovinamos medžiagos paviršiuje turi būti didesnis už jų slėgį aplinkoje. Medžiaga išdžiūsta iki pastovaus (pusiausvirojo) drėgnio ir daugiau nebedžiūsta. Pvz., išdžiovintų daržovių drėgnis būna 11–14 %, pašarų 8–14 %, vaisių 18–25 %, medienos 8–12 %. Džiovinant pašalinama tik mechaninė ir fizikinė cheminė (adsorbcinė, osmosinė) drėgmė; chemiškai sujungta (kristalizacinė, hidratinė) drėgmė lieka medžiagoje. Po džiovinimo dažnai pasikeičia medžiagos fizikinės savybės: konsistencija, spalva, kvapas, gali denatūruotis baltymai, skilti vitaminai, oksiduotis kai kurios sudedamosios dalys. Išdžiovintos medžiagos dažniausiai būna stipresnės (mediena, plytos, oda), geresnių technologinių savybių, ne taip greit genda (maisto produktai, pašarai).

3001