džiudžicu

džiudžcu (jap. ju – švelnus, minkštas + jutsu – menas, meistriškumas), vienas japonų kovos menų. Sudaro smūgiai, laužimai, metimai, sulaikymai. Džiudžicu rūšys: kova be ginklo, kova su ginklu, nuginklavimas. Seniausios džiudžicu šakos: yoroyi kumi uchi, yawara, kogusoku, koshi‑no mawari, hakuda, torite ir kitos. Žinoma apie 700 džiudžicu stilių. Džiudžicu pirmą kartą paminėtas 9 a., imperatoriaus Šeivos valdymo metu (858–876). 11 a. Šinra Saburo Minamoto‑no Jošimicu susistemino džiudžicu kovos būdus ir įsteigė Daito riu aiki džiucu (Daito Ryu Aiki Jutsu) džiudžicu mokyklą. 16–17 a. džiudžicu atskirtas nuo kitų Rytų kovos menų. 1898 Daito riu aiki džiucu naujai interpretavo Sokaku Takeda. 20 a. Okujama Riuho įkūrė Hakko riu mokyklą, Gracy šeima (Brazilija) – Gracy džiudžicu mokyklą, N. Korotkis (Rusija) – Korosu mokyklą, Soke Robertas Clarkas (Didžioji Britanija) – Šiuolaikinio džiudžicu mokyklą.

džiudžicu varžybos Vakarų Japonijos džiudžitsu čempionate Hirošimoje (2010)

Lietuvoje džiudžicu kultivuojamas nuo 1988, daugiausia Korosu mokyklos. 1994 įsteigta Lietuvos džiudžicu ir kobudo federacija.

1851