ekonòmikos mókslai, visuomenės tyrimų kryptys, kurios sistemiškai tiria ir apibendrina gamybos, paskirstymo, mainų bei vartojimo santykius, poreikių tenkinimo galimybes naudojant ribotus gamybos išteklius, tų išteklių ir pagamintų produktų bei paslaugų racionalų paskirstymą.
Klasifikacijos
Yra įvairių ekonomikos mokslų klasifikacijų. Gali būti skiriami bendrieji, arba fundamentalieji (pvz., ekonomikos teorija, politinė ekonomija), šakiniai (pvz., pramonės ekonomika, transporto ekonomika, žemės ūkio ekonomika), tarpšakiniai, arba specialieji (pvz., ekonominė geografija, demografija, vadyba), funkciniai (pvz., gamtonaudos ekonomika, finansų mokslas, darbo ekonomika, ekonominė statistika) ekonomikos mokslai.
Pagal Europos Sąjungos mokslų klasifikaciją, skiriamos tokios pagrindinės ekonomikos mokslų šakos: ekonomikos teorija ir ekonominių sistemų teorija; ekonominė politika ir ekonominis planavimas; plėtros ekonomika, ciklinė ekonomika; ekonometrija; finansai ir apskaita, draudimo ekonomika, prekybos ekonomika ir pramonės ekonomika, žemės ūkio ekonomika, organizavimo mokslai ir įmonių vadyba (šios šakos glaudžiai susijusios su vadybos kryptimi); rinkotyra; socialinė ekonomika; tarptautiniai ekonominiai santykiai; ekonominė istorija. Ši klasifikacija nėra nuosekli, nes joje susipina šakinė ir probleminė ekonomikos mokslų samprata. Pastarajai priskirtinos plėtros, ciklinė, gerovės ir į jas panašios (nedarbo, besivystančių šalių ir kitos) ekonomikos, dėl savo išskirtinės svarbos atsiradusios ekonominės plėtros vėlesniaisiais etapais.
Kai kurios kryptys susiaurėja iki taikomųjų sričių ar jose taikomų ekonominių ar kitokių metodų (pvz., išvestinių indeksų ekonomika ir statistika, leidybos ekonomika). Specialiesiems ekonomikos mokslams taip pat priskirtini įvairių ūkio šakų bei tarpšakiniai ekonominiai tyrimai (pvz., darbo ekonomika, ekonominė statistika, transporto ekonomika, statybos ekonomika, telekomunikacijų ekonomika). Dalis specialiųjų ekonomikos mokslų, pvz., ekonominė demografija, ekonometrija, ekonominė geografija, institucinė ekonomika (institucionalizmas), matematinė ekonomika, yra susiformavę taikant bei plėtojant specifinėje ekonomikos šakoje kitų mokslo krypčių metodus. Dalis ekonomikos mokslų krypčių skiriama pagal funkcinį požymį (pvz., kainodaros ekonomika), kitos – pagal regioninį požymį (pvz., Lietuvos ekonomika, Jungtinių Amerikos Valstijų ekonomika).
Samprata ir objektas
Ekonomikos mokslų samprata kito kartu su ekonomikos mokslų objektu – nuo racionalaus namų ūkio tvarkymo iki tautų turto kūrimo bei kaupimo, vėliau – ir iki racionalaus poreikių tenkinimo bei tolygaus ilgalaikio ekonominio augimo subalansuotai (tvariai) naudojant gamtos išteklius sampratos. Ekonomikos mokslų pagrindinės specialiosios problemos (pvz., pinigų srautų ryšiai ir jų poveikis realiems ekonominiams procesams) tapo specialiųjų sričių objektu (pvz., finansų ekonomika dar apima bankininkystės, faktinių bei virtualiųjų mokėjimų ir kitas problemas). Politinė ekonomija, apibendrinanti visuomeninių formacijų funkcinius dėsningumus, be makroekonomikos socialinių bei politinių aspektų, tiria interesų poveikį šalies ir tarptautinei ekonomikai per svarbiausias institucijas – valstybę, profsąjungas, bendroves. Ekonometrija padeda spręsti įvairias ekonomines problemas plėtodama gausybės ekonominių ryšių statistinius įvertinimus, ekonominės konjunktūros, ekonominės politikos ar ūkinių sprendimų galimų padarinių imitavimą ir atitinkamai reguliuoti jų eigą bei galimybes. Įvairios teorinės mokyklos (pvz., fiziokratizmas, klasikinė mokykla, marksizmas, neoklasikai, makroekonomika) tuos pačius ekonominius procesus aiškina nevienodai.
Istorija
Apie 5000–4000 prieš Kristų Egipte, Babilone ir kituose ankstyvosios civilizacijos centruose atsirado taikomųjų ekonomikos mokslų užuomazgų formuojant sąnaudų, turto bei produktų apskaitą, apmokestinimą ir duoklių rinkimą. Kuriantis valstybėms pradėti gyventojų, atsargų ir kitų ekonominio potencialo sudedamųjų dalių apskaitos, iždo tvarkymo pagrindai. Mesopotamijoje ir kitur susiformavo pinigų sistemos, viduriniais amžiais sukurtas buhalterinis balansas, įsteigti bankai, atsirado nominalieji pinigai banknotai bei kredito sistemos, žemių ekonominio vertinimo pagrindai. Turto vadybos meno principams bei vertės ekonominei sampratai skirti ir kai kurie Aristotelio veikalų teiginiai. Ekonomikos mokslų metodologiniai pagrindai klostėsi ir buvo plėtojami merkantilizmo, vėliau fiziokratizmo (F. Quesnay) bei klasikinės politinės ekonomijos teoretikų (W. Petty, A. Smitho, D. Ricardo, K. Marxo) veikaluose. 20 a. jie buvo plėtojami A. Marshallo ir kitų neoklasikinės politinės ekonomijos bei P. A. Samuelsono vadinamosios neoklasikinės sintezės publikacijose. Iki 20 a. pabaigos vyko ginčai – ar ekonomikos esmė yra veiklos racionalios vadybos menas (analogiškai medicinai, nes dalis efektų bei padarinių nėra tiksliai nusakoma, be to, dėl skirtingų materialinių interesų nesutampa dėsningumų apibūdinimo aspektai), ar yra griežtos kiekybinių ryšių analizės bei ja grindžiamų rekomendacijų sritys.
Nobelistų darbai
Lentelėje pateikti Nobelio ekonomikos premijos laureatų svarbiausi darbai, nusakantys 20 a. antros pusės–21 a. ekonomikos mokslų reikšmingiausius rezultatus.
1
Ekonomikos mokslai Lietuvoje
Lietuvoje jau 14–15 a. Prūsų teisyne apibendrinta paprotinė teisė susipynė su feodalinės nuosavybės ekonominių santykių bei socialinės diferenciacijos reglamentavimu, buvo įtvirtintas šios nuosavybės susidarymas iš bendruomeninių žemių. 16 a. Lietuvos Statute buvo sistemingai susiejamos feodalinio ūkio funkcionavimo teisinės normos ir teoriškai apibendrinami jį atitinkantys ekonominiai principai bei interesai. Merkantilistinės ir antibaudžiavinės ekonominės idėjos 16 a. buvo skelbiamos Mykolo Lietuvio, A. A. Olizarowskio, A. Rotundo, P. Skargos, A. Volano veikaluose, pagrindžiančiuose feodalines prievoles, kainų susidarymą, palūkanų dydį.
8 a. pabaigoje Vilniaus universitete pradėta dėstyti fiziokratizmo pagrindai (H. Stroynowskio skaitomame prigimtinės teisės kurse), kartu imta kritikuoti baudžiavinio lažo neperspektyvumą. 1803 Vilniaus universitete įkurta bene pirmoji pasaulyje politinės ekonomijos katedra. Nuo 1810 J. Znoska dėstė A. Smitho ekonominę teoriją, nagrinėjo finansų ir prekybos teorinius pagrindus, J. Vaškevičius – prekybos, bankų, pramonės plėtros, M. Očapovskis – žemės ūkio ekonomikos, J. Lelewelis, I. Onacevičius – ekonominės statistikos, ekonominės geografijos ir ekonominės istorijos problemas, filomatai gynė liberaliojo reformizmo ekonomines teorijas. 19 a. pabaigoje agrarinėms problemoms savo darbus skyrė ir tautinio atgimimo liberalieji ideologai (V. Kudirka, P. Leonas), ir socialdemokratai (A. Domaševičius, A. Janulaitis, S. Kairys, Z. Angarietis, V. Mickevičius‑Kapsukas).
20 a. A. Rimka ir P. Šalčius propagavo kooperacijos ir smulkiojo valstiečių ūkio pastovumo idėjas, skelbė ribinio naudingumo teorijos teiginius. V. R. Jurgutis tyrė bankininkystės ir pinigų politikos problemas, F. Kemėšis populiarino korporatyvizmo idėjas. Poleminius analitinius straipsnius skelbė žurnalai Ekonomika ir Tautos ūkis. Sovietinės okupacijos metais ekonominiai tyrimai buvo plėtojami Lietuvos mokslų akademijos Ekonomikos instituto, Valstybinio plano komiteto Liaudies ūkio planavimo ir ekonomikos instituto, Lietuvos žemės ūkio ekonomikos instituto ir Vilniaus universiteto mokslininkų darbuose, skirtuose Lietuvos gamybinių jėgų plėtojimo bei išdėstymo schemoms (K. Meškauskas), daugiasektoriams regioninio prognozavimo modeliams (A. Buračas, A. V. Rutkauskas, L. Satunovskis) ir automatizuotoms planinio regionų bei šakų valdymo schemoms (R. L. Rajecko mokykla, K. Antanavičius). Rezultatai skelbti žurnale Liaudies ūkis, LTSR Mokslų Akademijos darbų A serijoje, tęstiniuose leidiniuose Ekonomika, Ekonominių sistemų modeliavimas (rusų kalba). Metaekonomikos ir ekonomikos mokslų metodologijos plėtrai skirti D. Budrio, A. Buračo, Z. Lydekos, L. Tykockio darbai, ekonomikos mokslų sąsajoms su ekonomine kibernetika – J. Maimino, Aleksandro Vengrio, P. Gylio publikacijos, ekonominės statistikos, ekonometrijos bei informatikos metodų taikymui – S. A. Martišiaus, R. Rudzkio, A. Vasiliausko, matematinės ekonomikos – E. Vilko mokyklos darbai. Visuomeninės nuosavybės santykius nagrinėjo J. Čičinskas, Č. E. Ladukas, demografijos ekonominius aspektus – P. G. Adlys, A. J. Merčaitis, V. Stankūnienė. Socialinės infrastruktūros ekonominius vertinimus grindė A. Buračas, A. Dobravolskas, A. A. Mitrikas, A. Šileika. Lietuvos žemės ūkio ir gamtos išteklių ekonominis vertinimas pateiktas V. Mališausko, M. Gregorausko, Virgilijaus Sutkaičio darbuose. Lietuvos finansų istoriją nagrinėjo A. Žilėnas, ekonominę istoriją – K. Meškauskas ir M. Meškauskienė, prekybos ir kooperacijos – P. Šalčius. Iš taikomųjų rezultatų atkuriant Lietuvos Respublikos nepriklausomybę ypač naudingi buvo K. Antanavičiaus ir G. Vagnoriaus vadovaujamų grupių sukurta originali čekinės privatizacijos koncepcija, A. Vasiliausko Lietuvos ekonomikos regioninės plėtros strategijos iki 2015 kriterijų sistema, R. Rudzkio adaptuota Eurostato ekonometrinių modelių sistema. Finansinės apskaitos metodus plėtojo J. Mackevičius, V. Ažušilis, jų diegimo sistemą formavo G. Kalčinskas, ekonominės geografijos nacionalines problemas nagrinėjo S. Vaitekūnas (nauja Europos centro koncepcija). Vadybos ir įmonių funkcionavimo rinkos sąlygomis problemas plėtojo R. Ginevičius, V. Gronskas, A. Marčinskas, P. Vanagas, P. Zakarevičius, sveikatos ekonomikos – G. Černiauskas, V. Janušonis. Inovacijų ekonominiai vertinimai grindžiami V. Baranausko, V. Daugėlos, P. Kulvieco, Algirdo Maniušio, E. Smilgos veikaluose. Tarptautinės ekonomikos plėtros teorinius aspektus tyrė J. Čičinskas, P. Gylys, A. Sausanavičius, P. Žukauskas.
L: E. Hatton Trades‑man’s Treasury London 1695; Oekonomische Enzyklopädie, oder Allgemeines System der Staats‑, Stadt‑, Haus‑ und Landwirtschaft… Berlin 242 Bde. 1773–1858; J. R. McCulloch A Dictionary, Practical, Theoretical and Historical, of Commerce and Commercial Navigation London 1832; R. H. Palgrave Dictionary of Political Economy 3 volumes New York 1894–1899; The New Palgrave: A Dictionary of Economics 3 volumes New York 1987–1988; Routledge Encyclopedia of International Political Economy London 2001.
2638
ekonomika