elègija (gr. elegeia < elegos – rauda), poezijos žanras; eilėraštis, kuriam būdinga graudulio, prarastos laimės, susimąstymo motyvai, švelnaus liūdesio, rezignacijos nuotaika. Antikinėje literatūroje elegija buvo poezijos kūrinys, parašytas eleginiu distichu. Senovės Graikijoje elegijų sukūrė Kalinas (laikomas pradininku), Solonas, Kalimachas, Romoje – Tibulas, Ovidijus, Katulas. Elegijos žanrą atgaivino Renesanso epochos poetai. J. W. Goethe eleginiu distichu parašė poetinį ciklą Romos elegijos. Elegija buvo populiari romantizmo laikotarpiu; pradėta rašyti bet kuriuo metru, virto intymiu, meilės, liūdesio, ilgesio, vienatvės eilėraščiu. F. Hölderlino elegijos įgijo filosofinių bruožų. Filosofinių elegijų parašė R. M. Rilke (Duino elegijos). Lietuvių literatūroje elegijų atsirado 19 a. pabaigoje (P. Vaičaitis, A. Vienažindys, Maironis). Simbolistinė poetika būdinga M. Gustaičio, B. Sruogos, V. Mykolaičio-Putino, neoromantinė – J. Aisčio, B. Brazdžionio elegijoms. Filosofinė refleksija ryšku J. Baltrušaičio elegijoms. Reikšmingų elegijų sukūrė V. P. Bložė, K. Bradūnas, Just. Marcinkevičius, H. Nagys, A. Nyka-Niliūnas, J. Vaičiūnaitė ir kiti. Dabartinėje poezijoje eilėraštis elegijai dažnai priskiriamas ir pagal pavadinimą.
2627