elektrètai (angl. electret, vok. Elektret), nesavaiminio elektrinio momento dielektrikai, kurie ilgą laiką (daugelį metų) išlieka poliarizuoti ir išsaugo paviršinį elektros krūvį. Pats elektretas, aplink save kuriantis elektros lauką, yra elektriškai neutralus. Elektreto būsena sukuriama elektriniu lauku, šiluma, mechaniniu poveikiu, šviesa ir kitaip. Pagal tai skiriami elektroelektretai, termoelektretai, mechanoelektretai, fotoelektretai, radioelektretai, magnetoelektretai, triboelektretai, elektros išlydžio elektretai. Dažniausiai elektretai gaunami lydymosi temperatūros dielektrikus poliarizuojant elektriniu lauku ir kartu šaldant, kol sukietėja (pirmasis tokiu būdu 1922 elektretus pagamino japonų fizikas Mototaro Eguči). Būdingas tų laikų elektreto pavyzdys – bičių vaškas. Vėliau paplito polimeriniai elektretai, ypač politetrafluoretilenas. Elektretus galima gauti praktiškai iš bet kurių dielektrikų (kvarco, korundo ir kitų monokristalų, polikristalinės ir stiklo keramikos, kai kurių stiklų). Liekamasis elektretų poliarizuotumas nuo, pvz., šilumos, šviesos, jonizuojančiosios spinduliuotės, drėgmės, dulkių poveikio silpnėja. Ypač sparčiai elektretų elektros krūvis mažėja tuoj po pagaminimo, vėliau depoliarizacija silpsta ir elektretų krūvis menkai tekinta. Plačiai naudojamų elektretų stabilumas didelis, pvz., politetrafluoretileno poliarizuotumas išnyksta tik po 102–104 metų. Gaminami elektretiniai hidrofonai, jutikliniai perjungikliai, jautrūs vibrokeitikliai, silpnų srovių elektretiniai generatoriai.
Elektretai naudojami mikrofonuose (pirmasis mikrofonas su vaško elektretu pagamintas 1927–28), telefonų kapsulėse, kai kuriuose garsiakalbiuose, dozimetruose, higrometruose, dujų filtruose, signalų ir vaizdų įrašymo įrenginiuose, plačiai taikomi elektrofotografijoje.
2125