Epỹras (gr. Epeiros, Ipiros), istorinė sritis Balkanų pusiasalio pietvakariuose, prie Jonijos jūros.

Neolite čia gyvenusios graikų gentys vertėsi žvejyba, gyvulininkyste ir medžiokle. Manoma, iš čia graikų gentys pasklido po Balkanų pusiasalį ir Egėjo jūros salas. 1100–1000 pr. Kr. vietos gyventojus iš Epyro išstūmė ilyrams giminingos chaonų, molosų, tesprotų gentys. 8–4 a. pr. Kr. Epyras priklausė Korintui. 4 a. pr. Kr. pabaigoje–3 a. pr. Kr. pradžioje Epyro teritorijoje gyvavo nepriklausoma molosų valstybė, kurią įkūrė karalius Pyras (valdė 319–272). Sostinė Ambrakija (dabar Arta).

romėnų odeonas Nikopolyje (prie dabartinės Prevezos)

Per III Makedonijos karą (171–168, Makedonijos karai) Epyras rėmė Makedoniją. 168 pr. Kr. jį nukariavo Roma (romėnai į vergiją išvarė apie 150 000 epyriečių). Nuo 148 pr. Kr. priklausė Romos provincijai Makedonijai, nuo 27 pr. Kr. – Achajai. 395 tapo Rytų Romos imperijos, 476 – Bizantijos dalimi.

1204–1337 gyvavo Epyro karalystė. 1430 turkų užkariautas Epyras buvo tapo Osmanų imperijos teritorija. 1913 dalis jo atiteko Graikijai, kita dalis – Albanijai.

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką