evangèlikų liuterõnų ãpeigos, Evangelikų Liuteronų Bažnyčios apeigos. Kilo iš vidurinių amžių Vakarų Bažnyčios liturginės tradicijos, susiformavo reformacijos laikotarpiu. Evangelikų liuteronų apeigų pagrindas yra Dievo žodžio skelbimas, Eucharistijos (Viešpaties vakarienės) ir Krikšto šventimas. Dabartinės evangelikų liuteronų pamaldos susideda iš Žodžio (Missa catechumenorum) ir Viešpaties vakarienės (Missa fidelium) liturgijos. Žodžio liturgija apima įžanginį priegiesmį, išpažinties maldą, Kyrie, Gloria, liturginį pasisveikinimą, dienos maldą, liturginius skaitinius, Nikėjos-Konstantinopolio simbolį, pamokslą, visuotinės Bažnyčios maldą. Viešpaties vakarienės liturgija susideda iš ramybės palinkėjimo, dėkojimo giesmės (prefacijos), Sanctus, Benedictus, konsekracijos, atliekamos Kristaus testamento žodžiais juos sakant ar giedant virš duonos ir taurės su vynu, Tėve mūsų, Agnus Dei, komunijos, dėkojimo maldos, palaiminimo. Pamaldose gieda visi tikintieji, kunigai dėvi liturginius drabužius. Dievo žodis skelbiamas gimtąja kalba. Komunija dalijama abiem pavidalais. Krikšto apeigas (jas 1523 ir 1526 nustatė M. Liuteris; beveik atitinka Katalikų Bažnyčios apeigas) sudaro paženklinimas kryžiaus ženklu, maldos, Mk 10, 13–16 ištraukos skaitymas, Tėve mūsų, Testimonium Davidicum, procesija krikštyklos link, krikšto formulės (jose atsižadama šėtono, išpažįstamas Apaštalų simbolis), apipylimas vandeniu vardan trivienio Dievo, Krikšto palaiminimas, baigiamosios maldos ir palaiminimas. Apeigose gali būti padovanojama žvakė ir įteikiami balti krikšto drabužiai, tėvams ir krikšto tėvams primenamos jų pareigos. Ryškus evangelikų liuteronų apeigų bruožas – giedojimas. Giedamos Mišių pagrindinės dalys (Gloria, Credo, Sanctus, Agnus Dei), iš lotynų kalbos išverstos vidurinių amžių ir liuteroniškos (pirmąsias kūrė M. Liuteris, P. Speratas, P. Eberis ir kiti) giesmės. Evangelikų liuteronų apeigose altorius, sakykla, kryžius, vargonų muzika, polifoninis giedojimas, liturginiai drabužiai, paveikslai, varpai, žvakės, žegnojimasis, procesijos, litanijos, klaupimasis per Viešpaties vakarienę išliko kaip Katalikų Bažnyčioje. Apeigas nustatė M. Liuteris (knygos Mišių tvarka ir komunija Wittenberge / Formula Missae et Communionis pro Ecclesia Vuittembergensi 1523, Vokiečių mišios ir pamaldų tvarka / Deutsche Messe und Ordnung des Gottesdienstes 1526). Jis reformavo liturginius elementus, prieštaraujančius evangeliškajai teologijai. Viešpaties vakarienės apeigose atmetė Mišių aukojimą, transubstanciacijos doktriną, sugrąžino komunijos dalijimą abiem pavidalais, Eucharistiją švęsti pasiūlė kiekvieną sekmadienį ir švenčių dienomis, Evangeliją skelbti gimtąja kalba. Apeigose palikti Katalikų Bažnyčios pamaldų pagrindiniai elementai, grigališkasis choralas, atsisakyta vidurinių amžių Mišių kanono maldos, tradicinę dėkojimo maldą pakeitė malda, kuri buvo sukurta pagal septynis Tėve mūsų prašymus, duona bei vynas konsekruojami ir dalijami atskirai. Daugelis Evangelikų Liuteronų Bažnyčių Vakarų Europoje priėmė M. Liuterio pakeitimus.
Pirmąsias evangelikų liuteronų apiegas lietuvių kalba aprašė M. Mažvydas: 1559 krikšto apeigas (Forma krikštymo), 1570 rytmetinių ir vakarinių pamaldas (giesmyne Giesmės krikščioniškos), 1598 Viešpaties vakarienės pamaldas (Paraphrasis). Mažojoje Lietuvoje nuo 17 a. evangelikų liuteronų apeigos buvo atliekamos pagal verstas iš vokiečių kalbos Prūsijos agendas. Lietuvos Evangelikų Liuteronų Bažnyčia naudojosi Saksonijos ir Prūsijos agendomis, 18 a. Rusijai užėmus Lietuvą – Sankt Peterburgo agendomis. 1997 Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčiose buvo suvienodinta Viešpaties vakarienės pamaldų tvarka.
2905