fablio
fabliò (pranc. fabliau < lot. fabula – pasakojimas, pasakėčia, istorija), trumpi eiliuoti komiški arba satyriški tekstai. Fablio kilo Pikardijoje ir 12–15 a. (iškilus miestų kultūrai) ir išplito visoje Prancūzijoje. Išlikusių fablio didžiąją dalį parašė anoniminiai žonglieriai; žinomi autoriai – Rutebeufas, Ph. de Beaumanoiras (1246–96) ir kiti. Būdingiausi bruožai – situacijų komizmas, pasakojimo ir kalbos gyvumas, folkloro elementai (buitinis anekdotas, patarlės, priežodžiai), nuosaiki didaktika. Išjuokdavo netašytus valstiečius, žmonų apgaudinėjamus vyrus, dvasininkus. Artimi farsams jų siužetai ir motyvai turėjo įtakos italų renesanso novelėms ir facecijoms, vokiečių švankams; panaudoti ir vėlesnių laikų rašytojų (J. de La Fontaine’o, Molière’o, A. R. Lesage’o ir kitų) kūryboje. Dažnai laikomi ankstyvosios prancūzų kurtuazinės literatūros atmaina.
2271