facècija (lot. facetia – sąmojis, pajuokimas), trumpas komiškas pasakojimas. Dažnai laisvo, kartais nešvankaus pobūdžio, artimas anekdotui ir humoreskai. Facecijai būdinga kompozicija, užsibaigianti netikėtu, ryškiu akcentu, dažnai apverčiančiu ligtolinę prasmės plėtrą. Buvo populiari Renesanso laikais, plito ciklais, varijuojančiais antikinius motyvus. Facecijos kilmė ir žanro pavadinimas siejami su italu G. F. Poggio Bracciolini, išleidusiu rinkinį Facecijų knyga (Liber faciatiarum 1471). Facecijas kūrė Erazmas Roterdamietis, vokiečiai J. Pauli, H. Bebelis, italai G. Pontano, L. Domenichi ir kiti. Lenkijoje ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje facecijos ypač buvo populiarios baroko ir klasicizmo laikais. Lietuvoje facecijai artimų kūrinių yra tautosakoje (anekdotuose), t. p. V. Kudirkos, L. Janušytės, A. Pakalnio, J. Erlicko ir kitų rašytojų humoristiniuose kūriniuose.

778

Papildoma informacija
Turinys
Bendra informacija
Straipsnio informacija
Autorius (-iai)
Redaktorius (-iai)
Publikuota
Redaguota
Siūlykite savo nuotrauką