fotochèmija (foto… + chemija), chemijos šaka, tirianti šviesos sukeliamus cheminius reiškinius: fotochemines reakcijas tarp sužadintųjų (šviesos kvantą sugėrusių) ir nesužadintųjų molekulių (fotosintezę, fotolizę, fotopolimerizaciją, ozono, rūgščiojo lietaus susidarymą atmosferoje), cheminius vyksmus fotografijoje. Fotochemijos tyrimais naudojamasi organinėje, polimerų chemijoje, mikroelektronikoje, fotografijoje, fotolitografijoje, lazerių technikoje, kvantinėje elektronikoje, medicinoje (apsauginiai akiniai), Saulės energijai paversti kitomis energijos rūšimis. Idėją, kad medžiagos sugerta šviesa gali sukelti chemines reakcijas, 1818 iškėlė lietuvių fizikochemikas Th. von Grotthussas. Tą patį teiginį 1843 suformulavo Johnas Williamas Draperis (Jungtinės Amerikos Valstijos). 1855 R. W. Bunsenas ir Henryʼis Enfieldas Roscoe (Didžioji Britanija) nustatė, kad fotocheminės reakcijos produkto kiekis priklauso nuo krintančios šviesos intensyvumo ir apšvietos trukmės. Jų formuluotę 1904 patikslino J. H. van’t Hoffas, kuris nustatė, kad fotocheminę reakciją gali sukelti tik medžiagos sugerta šviesa. Kaip mokslas fotochemija susiformavo 20 a. 3 dešimtmetyje, kai A. Einsteinas atrado kvantinio ekvivalentumo dėsnį. Jame teigiama, kad sugertas šviesos kvantas sužadina tik vieną molekulę, tačiau toliau vykstant sužadintųjų molekulių dezaktyvacijai arba grįžtamosioms reakcijoms gali pakisti ne visos molekulės, o tik jų dalis. Vykstant grandininėms reakcijoms vienas sugertas šviesos kvantas gali sukelti daugelio molekulių kitimą. Vienas svarbiausių fotochemijos laimėjimų – fotografijos išradimas. 20 a. viduryje sukurtas labai greitų fotocheminių reakcijų tyrimo metodas – impulsinė fotolizė (R. G. W. Norrishas, G. Porteris).
Lietuvoje atlikta darbų iš pluoštinių medžiagų irimo dėl šviesos poveikio ir jų stabilizavimo (A. Paulauskas), sintetinami organiniai fotolaidininkai (J. V. Gražulevičius, Rimtautas Kavaliūnas), fotochemiškai jautrios medžiagos (A. Stanišauskaitė), tiriama polimerų fotodestrukcija.
2415