gamà astronòmija, astrofizikos šaka, tirianti kosminę gama spinduliuotę (bangos ilgis mažesnis kaip 0,02 nm, energija didesnė kaip 50 keV), su ja susijusius astronominius objektus ir reiškinius. Kosminės prigimties gama spinduliuotė atsiranda sąveikaujant didelės energijos elementariosioms dalelėms (pvz., kosminių spindulių) su medžiaga ir elektromagnetiniais laukais, vykstant atomų branduolių, elementariųjų dalelių virsmams, elementariųjų dalelių ir antidalelių porų anihiliacijai ir kita. Kompaktiški kosminės gama spinduliuotės šaltiniai siejami su supernovomis, jų sprogimo liekanomis, pulsarais, juodosiomis skylėmis, užgalaktiniais objektais (pvz., aktyviųjų galaktikų branduoliais). Kompaktiškų šaltinių grupei priklauso ir itin galingi gama žybsniai. Difuzinė kosminės gama spinduliuotės emisija dažnai sutampa su aktyviomis mūsų Galaktikos žvaigždėdaros sritimis, tarpžvaigždinės medžiagos sutankėjimais; stipri emisija nustatyta Galaktikos centro kryptimi. Kosminė gama spinduliuotė tyrinėjama stratosferiniais bei užatmosferiniais metodais (gama spindulių detektoriais, įrengtais oro balionuose, raketose, erdvėlaiviuose), ypač didelės energijos gama spinduliuotė (didesnė kaip 100 TeV) – antžeminiais imtuvais (tiriama Čerenkovo spinduliuotė, sužadinta gama spinduliams sąveikaujant su Žemės atmosfera). Pirmą kartą kosminė gama spinduliuotė užregistruota 1958 per Saulės žybsnį, 1961 aptikti gama spinduliuotės šaltiniai už Saulės sistemos ribų, 1967 atrasti gama žybsniai.
2278