gėlininkỹstė, augalininkystės šaka, apimanti augalų auginimą parkams, sodams, skverams ir kitiems želdynams, sodybiniams sklypams, gyvenamųjų ir visuomeninių patalpų vidui ir išorei (balkonams, palangėms) puošti, t. p. puokštėms (floristika), mokslinių tyrimų ir mokomiesiems reikalams. Skiriama lauko ir šiltnamių gėlininkystė. Lauke daugiausia auginamos vietos klimato sąlygas pakeliančios gėlės (begonijos, gvazdikai, flioksai, jurginai, našlaitės, kardeliai, ratiliai), šiltnamiuose – gėlės, kurioms lauko sąlygos netinka (ciklamenai, žilės, siningijos, gerberos, fuksijos, kai kurios raktažolės).
Gėles augino senovės persai, egiptiečiai, graikai, romėnai. Viduriniais amžiais Europoje gėlynai daugiausia buvo rengiami dvaruose, vienuolynuose. Gėlininkystė plačiau pradėjo plėtotis 19 amžiuje. Labiausiai paplitusi Olandijoje (daugiausia auginama tulpių, hiacintų, kitų svogūninių gėlių), Prancūzijoje (gvazdikų), Jungtinėse Amerikos Valstijose (Kalifornija tiekia apie 75 % pasaulinės gėlių sėklų produkcijos), Lenkijoje, Japonijoje.
Lietuvoje
Lietuvoje žinių apie gėlininkystę yra iš 16 amžiaus. Daug gėlių 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje buvo auginama miestų ir dvarų želdynuose, vienuolynų parkuose ir soduose. Didelę reikšmę gėlininkystės raidai turėjo botanikos sodų Gardine (1775) ir Vilniuje (1781) įkūrimas. Nuo 1925 Fredos aukštesniojoje sodininkystės ir daržininkystės mokykloje buvo dėstoma dekoratyvinė sodininkystė, vėliau Žemės ūkio akademijoje (Dotnuva) buvo dėstomas gėlininkystės kursas. 1930 Kaune gėlėms auginti buvo pastatyta 2000 m2 šiltnamių. Gėlininkystė ypač buvo plėtojama nuo 20 a. 7 dešimtmečio. Įkurta apželdinimo trestų ir gėlininkystės ūkių, daug gėlynų įrengta miestų parkuose, skveruose, aikštėse gėles augina miestų želdinimo tarnybos, specializuoti ūkiai, ūkininkai ir gėlininkai mėgėjai. Gėlių ir jų veislių asortimentui gerinti bei naujinti sėklų ir sodmenų įvežama iš užsienio. Gėlininkystės mokslinis darbas dirbamas Kauno ir Vilniaus botanikos soduose, Aleksandro Stulginskio universitete, Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Sodininkystės ir daržininkystės institute. Nuo 1959 rengiamos gėlių parodos (daugiausia Vilniuje), nuo 1996 – mugės Lietuvos žiedai, metų pavyzdinių sodybų konkursai. Apie gėlininkystę rašoma žurnaluose Mūsų sodai, Sodo spalvos (nuo 1996). Išleista gėlininkystės knygų: O. Skeivienės Gėlių auginimas (1955), A. Puipos Rožės (1977), A. Baliūnienės Frezijos (1979), D. Dainauskaitės Flioksai (1986), A. Baliūnienės, R. Juodkaitės Tulpės (1991), G. Prakapaitės Gėlininkystė (1997) ir kitos. 1995 įkurta Lietuvos floristų asociacija, 1996 – Lietuvos gėlininkų sąjunga, 1998 – Lietuvos selekcininkų draugija.
3126