Vilniaus universiteto Geologijos muziejaus mineralų kolekcija
geològija Lietuvojè pradėta plėtoti 1803 įsteigus Vilniaus universiteto (VU) Mineralogijos katedrą (vedėjas R. Simonavičius). Pradėti geognostiniai tyrimai, kuriems vadovavo E. K. Eichvaldas, I. Jakowickis, S. B. Jundzilas, R. Simonavičius, V. M. Severginas, J. von Ulmanas. Buvo kaupiami geologiniai duomenys ir faktai. Pirmąsias rašytines žinias apie paviršinius smėlius Lietuvoje 1780 paskelbė J. E. Gilibert’as. 1787 VU chemikas J. Sartoris ir fizikas J. Mickevičius suorganizavo pirmąją geologinę ekspediciją Lietuvoje – druskingų šaltinių palei Nemuną ir druskų telkinių paiešką. Vėliau tokias ekspedicijas rengdavo gamtininkai (S. B. Jundzilas, 1802 ir kiti). 1829 geologinę ekspediciją surengė VU profesorius E. K. Eichvaldas, buvo atlikti kvartero geologijos, geomorfologijos, stratigrafijos, paleontologijos ir regioninės geologijos tyrimai. 1830 sudarytas pirmasis geologinio žemėlapio prototipas – geognozinis žemėlapis (F. Dubois de Montpereux).
Pirmuosius tyrimus atliko kitų šalių mokslininkai. Nacionalinė tyrinėtojų sudėtis turėjo įtakos idėjų raidai ir lėmė tyrimo metodus. Pradėjus tyrimus Lietuva buvo Rusijos valdoma. Geologiniai tyrimai daugiausia buvo atliekami Rusijos geologinių institucijų darbuotojų: rusų, lenkų, suomių.
1832 uždarius VU Lietuvos geologines problemas nagrinėjo Tartu, Varšuvos, Sankt Peterburgo, Karaliaučiaus universitetų geologai. Mažojoje Lietuvoje, kuri priklausė Rytų Prūsijai, geologinius tyrimus atliko vokiečiai, daugiausia Karaliaučiaus universiteto darbuotojai. A. Giedraitis, dirbęs Rusijos geologijos komitete, ir Č. Chmielevskis kartu su rusų (A. Inostrancevas, E. von Tollis) ir kitų tautybių geologais (lenkas J. Siemiradzkis) buvo pirmieji to laikotarpio tyrinėtojai – tyrė paviršines nuogulas, atsidengiančias atodangose. Prekvartero sluoksnius tyrė Tartu universiteto profesorius C. Grewingkas. Lietuvos kvartero tyrimuose skiriami 3 ryškūs laikotarpiai: ankstyvasis, kai vyravo diliuvinė (pasaulinio tvano) hipotezė, vidurinis, kai įsigalėjo kontinentinio apledėjimo teorija, ir vėlyvasis, kai buvo pripažintas daugkartinio apledėjimo (poliglacializmo) reiškinys.
Constantinas Grewingkas
Per I pasaulinį karą tyrimus atliko vokiečių geologai. H. Mortensenas, skraidęs virš Lietuvos aeroplanu, sudarė pirmąjį glaciomorfologinį žemėlapį (jis paskelbtas 1924).
Nepriklausomos Lietuvos metai (1918–1940)
Lietuvos universitete (nuo 1930 Vytauto Didžiojo universitetas) kūrėsi nacionalinis geologinių tyrimų centras. 1922 universitete pradėta dėstyti geologines disciplinas (P. Jodelė 1922 išleido pirmąjį geologijos vadovėlį lietuvių kalba), nagrinėti geologijos problemas. 1922 įsteigta Mineralogijos katedra (vadovas M. Tomašauskas), 1923 – Geologijos katedra (G. Smitas-Sibinga); 1926 abi katedros sujungtos į Mineralogijos ir geologijos katedrą (M. Kaveckis).
Juozas Dalinkevičius
Universiteto geologai rengė geologines ekspedicijas, tyrė naudingąsias iškasenas, jų telkinius (M. Kaveckis, P. Jodelė), pradėjo naudingųjų iškasenų panaudojimo tyrimus (P. Jodelė), atliko paleontologinius, stratigrafinius prekvartero ir kvartero (J. Dalinkevičius, Č. Pakuckas), geofizinius (K. Sleževičius) tyrimus. 1928 prie Anykščių, Šventosios atodangose, rasti neogeno kvarcinio smėlio sluoksniai (M. Kaveckis). Buvo nustatyta viršutinio devono, juros, kreidos sistemų stratigrafinė apimtis, monografiškai aprašyti Papilės juros sistemos amonitai ir kreidos sistemos selachijos. Ištirti 1929 ir 1933 nukritę Andrioniškio ir Žemaitkiemio meteoritai. 1925 įsteigtas Lietuvos geologijos muziejus. 1932 J. Dalinkevičius ištyrė Šventosios slėnio uolienose rastas šarvuotųjų žuvų suakmenėjusias liekanas ir nustatė, kad jos vidurinio devono amžiaus.
Naudingųjų iškasenų tyrimai paspartėjo 1936 įkūrus Lietuvos energijos komitetą ir jo sekciją – komisiją Žemės turtams tirti (vadovas P. Jodelė). 1936–40 buvo tiriami kreidos mergelio telkiniai Jiesios slėnyje, Skirsnemunės–Jurbarko–Šiaudinės ir Valkininkų–Varėnos ruože, tęsiami kvarcinio smėlio Šventosios slėnyje tyrimai, ištirti Menčių, Šablauskų, Karpėnų, Vegerių klinties telkiniai, ieškoma gipso Biržų, Pasvalio apylinkėse. 1937 naudojant gręžinių medžiagą sudarytas 1:750 000 mastelio geologinis žemėlapis, 1939 paskelbti geomorfologinis ir naudingųjų iškasenų žemėlapiai. Kristalografijos ir mineralogijos vadovėlius parašė ir išleido Lietuvos žemės ūkio akademijos profesorius V. Ruokis. Trūko giliųjų gręžinių, nebuvo žinoma apie prekambro, kambro–silūro uolienas, todėl geologinės sandaros vaizdas liko neišsamus, o naudingosios mineralinės žaliavos nenaudojamos. M. Kaveckis pripažintas hidrogeologijos, inžinerinės geologijos, mineralinių žaliavų tyrimo pagrindėju, J. Dalinkevičius – šiuolaikinės geologijos pradininku. J. Dalinkevičius nustatė Lietuvos–Lenkijos gelmių įdaubą, Latvijos įlinkį, kristalinio pamato pakilumą Lietuvos pietryčiuose ir kitas palaidotas gelmių struktūras. 1936–37 išryškėjo Lietuvos gelmių sandaros svarbiausi bruožai. Svarbus P. Jankausko inžinerinės geologijos veikalas Smėlio grunto laikomosios galios įvertinimas (1939; Paryžiaus Mokslo akademijos aukso medalis).
Lenkijos okupuotame Vilniaus krašte geologinius tyrimus atliko lenkų geologai (B. Rydzewskis, B. Halickis, E. W. Pasendorferis, R. Kongelis, M. Limanowskis ir kiti) dirbę Vilniaus S. Batoro universitete. Jame 1919–39 veikė 4 Žemės mokslų katedros: Mineralogijos (1920–26 ja rūpinosi Geofizikos katedros vedėjas J. Lukoševičius, 1926–31 – vedėjas P. Radziszewskis, 1931–33 – Geologijos katedros vedėjas B. Rydzewskis, 1933–34 – Geografijos katedros vedėjas M. Limanowskis, nuo 1934 – Mineralogijos-petrografijos katedros vedėjas S. Małkowskis), Geologijos (1920–33 vedėjas B. Rydzewskis, 1933–36 ja rūpinosi Geografijos katedros vedėjas M. Limanowskis, 1936–39 – vedėjas E. Pasendorferis), Geofizikos (1920–29 vedėjas J. Lukoševičius; jam mirus katedra uždaryta) ir Geografijos (1925–39 vedėjas M. Limanowskis; atidaryta vietoj panaikintos Paleontologijos katedros).
Vilniaus krašte buvo rasta naudingųjų iškasenų (kreidos, molio, smėlio, žvyro), pradėta daryti kvartero geologinė ir petrografinė nuotrauka. Svarbūs B. Halickio kvartero geologiniai darbai. Žemės mokslų katedrų darbuotojų 1919–39 atlikti darbai turėjo reikšmės Vilniaus krašto geologiniam pažinimui. Bandyta atskleisti gelmių giluminę sandarą naudojant gręžinių medžiagą (Druskininkų gręžinys per visą nuosėdinių uolienų storymę), tirta kvartero nuogulų klimatostratigrafija, tarpledynmečiai ir ledynmečiai, apledėjimų ir stadijų ribos, pradėti sistemingi petrografiniai registraciniai lauko darbai siekiant nustatyti krašto geopotencialą ir surinkti medžiagą geologiniams apibendrinimams (organizavo S. Małkowskis), nustatyta ledyninio reljefo ir upių slėnių morfogenezė bei raida, keltos gamtosaugos problemos ir atliktos įdomių paminklinių gamtos objektų (kuriuos būtų galima paskelbti saugomais) paieškos. Universiteto geografijos magistrės diplomą 1939 gavo geologė V. Čepulytė.
SSRS okupacijos metai (1940–1989)
1940 SSRS okupavus Lietuvą geologinius tyrimus pradėjo koordinuoti SSRS centrinės institucijos. 1940 Kaune įsteigtas Lietuvos geologijos komitetas (vadovas Č. Pakuckas). 1941 jis perkeltas į Vilnių ir pavadintas Geologinių reikalų komiteto prie SSRS Liaudės komisarų tarybos Lietuvos geologiniu skyriumi (viršininkas Č. Pakuckas). 1940 iš Kauno į Vilniaus universitetą buvo perkeltos Geologijos ir Mineralogijos katedros, Vytauto Didžiojo universitete įsteigta Inžinerinės geologijos katedra (iki 1948 vadovas J. Dalinkevičius, 1948–68 – M. Kaveckis); 1950–70 ji priklausė Kauno politechnikos institutui. Pradėta daryti vidutinio mastelio geologinė nuotrauka, plėsti statybinių medžiagų žaliavų paieškų ir žvalgybos darbai. 1941 Vilniuje įsteigtas Lietuvos mokslų akademijos Geologijos ir geografijos institutas (pirmasis direktorius J. Dalinkevičius). Vytauto Didžiojo universitete išleista pirmoji geologų laida prasidėjus II pasauliniam karui.
Vokietijos okupacijos metais (1941–44) buvo tęsiami geologijos tarnybos pradėti darbai, sudarinėjama okupantų remiama agrodirvožemio nuotrauka, 1941–43 Antonina Halicka ir B. Halickis tyrė Nemuno vidurupio ir Neries kvartero atodangas, 1943–44 J. Dalinkevičius domėjosi Anykščių rajono geologinėmis-hidrogeologinėmis sąlygomis. Tirti naudingųjų iškasenų telkiniai (durpynai, molynai, klinties, gipso ir dolomito).
SSRS okupacijos metais (1944–89) industrializacija ir kolektyvizacija turėjo didelę įtaką geologiniams tyrimams. Kompleksinis geologinis kartografavimas apėmė visą Lietuvos teritoriją (mastelis 1:200 000), buvo atliekami išsamūs empiriniai lauko tyrimai, kaupiama geologinė medžiaga. 1947–52 atliktas kompleksinis geologinis kartografavimas, išgręžti pirmieji gilieji gręžiniai Vilniuje, Prienuose, Stoniškiuose, Kauno Vokėje, Žiežmariuose, Švenčionyse. 1957 įkurta Geologijos ir gelmių apsaugos valdyba (viršininkas Rimvydas Tarvydas) prie LSSR Ministrų Tarybos, nuo 1979 – Geologijos valdyba (V. Mikalauskas), nuo 1991 Lietuvos geologijos tarnyba. 1946–55 padaryta bendra geologijos ir naudingųjų iškasenų apžvalga, sukurta vietinių mineralinių žaliavų bazė. Išskirti kai kurie sluoksniai dabar naudojami kaip stratigrafinių padalinių etalonai. Netoli Druskininkų, Naravų gręžinyje, rasta eoceno (Alko svitos) uolienų.
geologas Vytautas Vonsavičius prie kerno dėžių (žurnalas Geologijos akiračiai)
Parengti pirmieji geologiniai žemėlapiai, patikslinta geologinių sistemų stratigrafija. Planingai pradėtos daryti geologinės nuotraukos, gręžiami gilieji gręžiniai (iki kristalinio pamato).
VU studentų – būsimųjų geologų – praktika Kryme (apie 1950, žurnalas Geologijos akiračiai)
Nuo 1958 daug gręžinių buvo gręžiama kompleksinei geologinei hidrogeologinei nuotraukai (mastelis 1:200 000), požeminio vandens, naftos paieškoms ir žvalgybai (nuotrauka baigta 1978). 1975 pradėtas grupinis geologinis kartografavimas (mastelis 1:50 000). Rasta akmens druskos, anhidrito, dolomito, klinties, žvyro, smėlio, ugniai atsparaus molio, opokos, fosforitų, naftos, geležies rūdos ir kitų naudingųjų iškasenų. 1968 surastas pirmasis naftos telkinys. Lietuvos vakaruose ištirti 7 naftos telkiniai. Rasti vandeningieji horizontai ir išžvalgytos vandenvietės, atlikti inžineriniai geologiniai tyrimai Kauno hidroelektrinei, Kaišiadorių hidroakumuliacinei elektrinei statyti, ištirtos Nemuno hidroenergetinio pakopavimo sąlygos. Vilniaus universitete veikė Mineralogijos (vedėjas M. Kaveckis) ir Geologijos (J. Dalinkevičius) katedros, kurios 1963 sujungtos į Geologijos ir mineralogijos katedrą, dar buvo įsteigta Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedra.
1971 pradėti sistemingi platesni Lietuvos, Latvijos ir Estijos geologiniai tyrimai.
Lyginamąja analize išsamiau interpretuota ir atskleista Lietuvos gelmių sandara. Biostratigrafinis visų sistemų suskirstymas grindžiamas rastomis 1500 faunos ir floros rūšimis. Tirta keliomis kryptimis: stratigrafijos ir regioninės geologijos (V. Čepulytė, A. Gaigalas, A. Grigelis, V. Gudelis, T. R. Jankauskas, M. Kabailienė, J. Kisnėrius, A. Klimašauskas, O. Kondratienė, J. Paškevičius, P. Musteikis, V. Karatajūtė-Talimaa, S. Žeiba), naftos geologijos ir tektonikos (K. Sakalauskas, P. Lapinskas, V. Korkutis, L. Laškova, J. Laškovas, P. Suveizdis), litologijos ir geochemijos (V. Baltakis, V. Kadūnas, V. Narbutas), nerūdinių naudingųjų iškasenų (A. Jurgaitis, G. Juozapavičius, Rimvydas Tarvydas), hidrogeologijos (J. D. Diliūnas, M. Dobkevičius, V. Juodkazis, A. Kondratas, V. Mikalauskas, A. Zuzevičius), žemės fizikos (Rasa Apirubytė, S. Blinstrubas, A. Ražinskas, Algimantas Vaznonis), inžinerinės geologijos (K. J. Dundulis, Vytautas Ignatavičius, R. B. Mikšys, Albinas Sabaliauskas, B. Sidauga, J. Šimkus).
geologai Petras Lapinskas, Vincentas Korkutis ir Jevlampijus Laškovas apžiūri kerną (žurnalas Geologijos akiračiai)
Rasti Mizarų ir Veprių palaidoti meteoritiniai krateriai. Lietuvos geologai sudarė mineralinių žaliavų (Lietuvos TSR mineralinių žaliavų apžvalga, 1959–64, 3 t.), geologinių pjūvių (1965–67, 2 t.) ir požeminių vandenų (1975, rusų kalba) kadastrus, parengė Lietuvos geologinius, paleogeografinius, paleotektoninius žemėlapius, Lietuvos, Latvijos ir Estijos unifikuotas stratigrafines schemas (1978), Lietuvos, Latvijos ir Estijos 1:500 000 mastelio geologinių žemėlapių komplektą (1978–82; SSRS valstybinė premija 1984).
1989 įkurta Lietuvos geologų sąjunga.
Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo
Naujas geologinių tyrimų periodas prasidėjo 1990 Lietuvai atkūrus nepriklausomybę. 1993 Lietuvoje dirbo apie 700 geologų, apie 60 lietuvių kilmės geologų dirbo užsienyje.
Lietuva Šiaurės Europoje geologiniu požiūriu yra Rytų ir Vakarų Europos jungiamoji grandis. Lietuvos geologiniai duomenys naudojami koreliacijai. Atlikta fundamentalių apibendrinančių geologinio kartografavimo, regioninės stratigrafijos, požeminio vandens išteklių, naftos geologijos, geochemijos, geoekologijos, naudingųjų iškasenų tyrimo darbų. 1990 Geologijos institutui tapus Lietuvos valstybiniu institutu geologiniai tyrimai daugiausia buvo atliekami Giluminės geologijos ir tektonikos (P. Suveizdis, S. Šliaupa), Kvartero geologijos (V. Baltrūnas, P. Šinkūnas), Baltijos jūros (Leonora Živilė Gelumbauskaitė, A. Grigelis, M. Repečka), Naftos geologijos (K. Sakalauskas, Algimantas Vaznonis, O. Zdanavičiūtė), Ekogeologijos (V. Baltrūnas, A. Šliaupa), Geochemijos (V. Kadūnas, A. Radzevičius) skyriuose, Radioizotopinių (J. Mažeika), Spektrinių (Ričardas Taraškevičius) ir Hidrocheminių tyrimų laboratorijose.
Inžinerinės geologijos laboratorija (Vilniaus universitetas)
Pakito geologinių mokslinių tyrimų pobūdis. Atlikti išsamesni darbai, susiję su geologinės aplinkos vertinimu, aplinkosauga, Baltijos jūros tyrimais. Turimi geologiniai duomenys įtraukti į pasaulio ir Europos duomenų bazes ir apibendrinimus. Geologijos institutas, Geologijos tarnyba, VU dalyvavo programoje Geologija – visuomenei, projekte Valstybinis geologinis kartografavimas, karstinio regiono projektuose Tatula ir Jotvingių juosta. 1996–2004 Geologijos institutas ir VU atliko ilgametę valstybinę mokslo programą Lietuvos žemės gelmių raida ir jų išteklių kitimo prognozė (Litosfera); 1997–2003 buvo leidžiamas žurnalas Litosfera.
Šiuo laikotarpiu svarbesnių veikalų parašė: O. Zdanavičiūtė Lietuvos nafta (1998), Vyda Elena Gasiūnienė Lietuvos kietosios naudingosios iškasenos (1998), Petras Šimkevičius Pietryčių Pabaltijo juros sistema (Litologija ir molio mineralai, 1998), J. D. Diliūnas, Arūnas Jurevičius Geležis Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje (1998), P. Lapinskas Lietuvos silūro sandara ir naftingumas (2000).
Už atlasų ciklą Lietuvos paviršinių nuosėdų geocheminis įvertinimas, kurį sudaro 4 atlasai (Panevėžio miesto geocheminis atlasas, 1997, Lietuvos geocheminis atlasas, 1999, Mažeikių rajono geocheminis atlasas, 2001 ir Panevėžio apskrities geocheminis atlasas, 2004), jo autoriams V. Gregorauskienei, V. Kadūnui, V. Katinui, A. Radzevičiui, R. Zinkutei paskirta 2005 Lietuvos mokslo premija.
Už vertingiausius Lietuvos geologijos mokslinius tyrimus J. Kisnėriui (1993), J. Paškevičiui (1997), A. Grigeliui (2001), V. Karatajūtei-Talimaa (2003), P. Suveizdžiui (2007), V. Narbutui (2011), V. Baltrūnui (2015), G. Motuzai-Matuzevičiui (2019) skirta Juozo Dalinkevičiaus premija.
seklusis gręžimas sraigtiniu būdu
Atliekami giluminės geologijos (Antanas Brazauskas, Rimantas Pranas Gailius, G. Motuza, Lidija Paškevičienė, J. Paškevičius, G. Skridlaitė, S. Šliaupa, Juozas Valiukevičius, O. Zdanavičiūtė), kvartero geologijos (A. Bitinas, A. Gaigalas, R. Guobytė, M. Kabailienė, Bronislovas Karmaza, Vaidotas Kazakauskas, O. Kondratienė, J. Satkūnas, Miglė Stančikaitė, Vaida Šeirienė, P. Šinkūnas, Giedrė Vaikutienė), požeminio vandens (J. D. Diliūnas, M. Dobkevičius, V. Juodkazis, Arūnas Jurevičius, Mykolas Kaminskas, A. A. Klimas, R. Mokrikas, A. Zuzevičius, Jurga Arustienė), jūros geologijos (Kęstutis Jokšas, Arūnas Galkus, Leonora Živilė Gelumbauskaitė, A. Grigelis, Saulius Gulbinskas, A. E. Trimonis), branduolinės geofizikos ir izotopų hidrologijos (J. Mažeika, Rimantas Petrošius, Vaidotė Jakimavičiūtė-Maselienė) tyrimai.
Lietuvoje yra užregistruota apie 120 (2021) savarankiškų geologinių įmonių, bendrovių ir organizacijų, turinčių leidimus atlikti žemės gelmių tyrimo praktinius darbus. 2020 Žemės gelmių registre buvo įrašyta 13 detaliai išžvalgytų eksploatuojamų naftos telkinių.
Įvairių Lietuvos regionų geologinio ir kultūros paveldo objektų praktiniam pažinimui Lietuvos geologų sąjunga organizuoja kasmetinių Geologinio paveldo dienų (nuo 2011 švenčiamos trečiąjį rugsėjo šeštadienį) edukacines išvykas-seminarus, jaunųjų geologų stovyklas moksleiviams. Kasmet paskutinį balandžio sekmadienį švenčiama Geologų diena, organizuojami Lietuvos geologų sąskrydžiai.
Specialistų rengimas
Geologijos specialistai rengiami VU Chemijos ir geomokslų fakulteto Geomokslų instituto (iki 2016 VU Gamtos mokslų fakultetas) Geologijos ir mineralogijos bei Hidrogeologijos ir inžinerinės geologijos katedrose. 1949–2006 VU geologiją studijavo ir diplomus gavo 1350, 2007–17 – 209 geologai.
Svarbesni veikalai
Trumpa Lietuvos SSR geologijos apybraiža (1959, rusų kalba), SSRS geologija (1961, t. 39, rusų kalba; jame aprašyta Lietuva), SSRS geologinis ištirtumas (1962–72, t. 43 – Lietuvos TSR, 4 leidiniai, rusų kalba), specialus pranešimų tomas Tarptautinio geologų kongreso XXI sesijai Kopenhagoje (1968, anglų, rusų kalbomis), Pabaltijo ir Baltarusijos kvartero 1955 regioninės konferencijos darbai (1957, rusų kalba), Lietuvos geologijos klausimai (1963, rusų kalba), SSRS hidrogeologija (1969, t. 32 – Lietuvos SSR, rusų kalba), Pabaltijo vedamieji kristaliniai rieduliai (1971, rusų kalba).
Svarbiausi tyrimų rezultatai apibendrinti knygose: Baltijos jūros geologija ir geomorfologija (1991, rusų kalba), Lietuvos geologija (1994; Lietuvos mokslo premija 1997), Baltijos respublikų geologija (1994), Geomokslai (1999), Lietuvos stratigrafiniai padaliniai (1999), Akmens amžius Pietų Lietuvoje (2001), Lietuvos stratigrafijos vadovas (2002), Lietuvos Žemės gelmių raida ir ištekliai (2004), Gamtinės aplinkos raida Lietuvoje per 14 000 metų (2006), Žemėj Lietuvos: istoriografinė geologinių tyrimų raidos apžvalga (2008), Vilniaus miesto kvartero geologija ir geomorfologija (2014), Lietuvos šaltiniai ir versmės (4 dalys): Aukštadvario regioninis parkas (2012), Žemaitijos nacionalinis parkas (2014), Dzūkijos nacionalinis parkas (2016), Aukštaitijos nacionalinis parkas. Labanoro regioninis parkas (2017), Lietuvos šaltinių katalogas: 220 versmių ir šaltinių (2017), Lietuvos požeminis vanduo: Hidrogeologijos atlasas = Groundwater of Lithuania: Hydrogeological atlas (2018), Lietuvos gelmių aruodai (2018), Lietuvos piliakalnių geologinė kilmė (2018).
Vadovėlių išleido: V. Juodkazis Pabaltijo hidrogeologijos pagrindai (1979), Požeminio vandens išteklių įvertinimo metodikos pagrindai (1992), Regioninės hidrogeologijos pagrindai (2003), Aplinkos hidrogeologija (su Antanu Marcinoniu, 2008), Regioninė hidrogeodinamika (su kitais, 2012), M. Dobkevičius Hidrogeodinamika (2001), Bendroji hidrogeologija (2011), A. E. Trimonis Jūrų ir vandenynų geologija (2002), Sedimentologija (2005), M. Kabailienė Kristalografija (2003), Paleontologija (2011), R. Mokrik Hidrogeochemija (su J. Mažeika, 2006), Regioninė hidrogeodinamika (su kitais, 2012), G. Motuza Magminių ir metamorfinių uolienų petrologija (2006), Kaip veikia Žemė. Geologijos pagrindai (2013).
Žodynai ir žinynai: Enciklopedinis hidrogeologijos terminų žodynas (2003), Enciklopedinis geologijos terminų žodynas (2 dalys, 2009), Lietuvos geologai: biografijų žinynas (2009).
Leidiniai
Tęstiniai leidiniai: Lietuvos TSR mokslų akademijos Geologijos ir geografijos instituto moksliniai pranešimai (1955–63, 15 t.), Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto darbai (1965–79, 33 t.), LTSR aukštųjų mokyklų mokslo darbai, Geologija ir geografija (1955–79, 14 t.). Nuo 2010 pradžios elektroniniu būdu platinamas Lietuvos geologijos tarnybos informacinis leidinys GEO naujienos (iki 2021 pabaigos išleisti 134 numeriai).
Žurnalai: Baltica (nuo 1963), Geologija (1980–2020), Geologijos akiračiai (nuo 1991).
643
2271
L: A. Sitnikaitė Lietuvos geologijos bibliografija.1800–1965 Vilnius 1970; Lietuvos TSR geologijos istorija Vilnius 1981; Geologų darbai Tarybų Lietuvoje Vilnius 1977; Geologinės minties raida Lietuvoje Vilnius 1981; Lietuvos geologijos institutas. 1941–2001 Vilnius 2001; Geologija Vilniaus universitete Vilnius 2003.