gvelfai ir gibelinai

gvèlfai ir gibelnai (it. Guelfi; Ghibellini), 12–15 a. Italijos ir Vokietijos politinės grupuotės.

Pavadinimą gavo iš dviejų dėl Šventosios Romos imperijos imperatoriaus sosto besivaržančių giminių – Bavarijos ir Saksonijos kunigaikščių Velfų (vok. Welf, it. Guelph, Guelf) ir Švabijos kunigaikščių bei Waiblingo (it. Ghibelline) pilies savininkų Štaufenų (Hohenštaufenų).

Vokietijoje kovos tarp Velfų ir Štaufenų sustiprėjo 1125 mirus Šventosios Romos imperijos imperatoriui Henrikui V. Imperatoriui Frydrichui I Barbarosai (1152–90) pamėginus jėga atkurti imperatoriaus valdžią Lombardijoje ir Toskanoje, gvelfų ir gibelinų pavadinimas paplito Italijoje. Imperatoriui priešinosi ne tik Šiaurės Italijos miestų komunos, bet ir 1159 išrinktas popiežius Aleksandras III. Apeninų pusiasalio gyventojai pasiskirstė į dvi dalis – vieni siekė gauti daugiau privilegijų remdami imperatorių, kiti priešinosi bet kokiam imperatoriaus kišimuisi. Visuomenės susiskaidymas tapo ypač ryškus kovas su popiežiumi pradėjus imperatoriui Frydrichui II (valdė 1220–50). Popiežiaus šalininkus pradėta vadinti gvelfais, imperatoriaus – gibelinais. Miestuose kovos tarp gvelfų ir gibelinų dažnai baigdavosi pralaimėjusios grupuotės narių išvijimu iš miesto. Ypač atkakliai gvelfai ir gibelinai kovojo Florencijoje, iš kur gvelfai buvo išvyti du kartus (1248 ir 1260). Kova vyko ir tarp miestų, pvz., 13 a. viduryje–14 a. pradžioje. Vyko keli karai tarp gvelfus remiančių Florencijos bei jos sąjungininkų Montepulciano, Bolonijos, Orvieto ir gibelinų šalininkų grupės: Pisos, Sienos, Pistojos, Arezzo.

Štaufenams 1266 praradus Pietų Italiją ir 1268 pasibaigus jų dinastijai, gvelfų ir gibelinų kova kiek pakito. Gvelfais imta vadinti Anžu dinastijos šalininkus Italijos pietuose, popiežiaus šalininkus bei Florenciją su jos sąjungininkais Toskanoje. Tai buvo konservatyvi jėga, kurią dažniausia sudarė konfiskuotų gibelinų turtų savininkai. Gibelinai buvo siejami su imperijos dalyvavimo Italijos politikoje nostalgija, ypač atgijusia per imperatorių Henriko VII ir Liudviko IV Bavaro žygius į Italiją (1310–13 ir 1327–30). 14 a. gvelfų ir gibelinų reikšmė smuko (imperatoriai nebesikišo į Italijos vidaus politiką).

Pavadinimas atgijo per 19 a. judėjimą už Italijos suvienijimą. Neogvelfai siūlė, kad popiežius vadovautų Italijos valstybių federacijai, neogibelinai jį laikė Italijos suvienijimo kliūtimi.

-gibelinai; -Welf; -Guelph; -Guelf; -neogvelfai; -neogibelinai; -Waibling; -Ghibelline; -Štaufenai; -Hohenštaufenai; -Staufen; -Hohenstaufen; -neogvelfai; -neogibelinai