Illyés Gyula (Diula Ìjėšas) 1902 11 02Rácegrespuszta (prie Pakso) 1983 04 15Budapeštas, vengrų rašytojas. 1921–26 gyveno Paryžiuje, studijavo Sorbonoje literatūrą ir psichologiją. Priklausė vadinamųjų liaudies rašytojų literatūrinei grupei, vienas jos vadovų. Poezijai (rinkiniai Sunki žemė / Nehéz föld 1928, Trys seniai / Három öreg 1932, Tvarka tarp griuvėsių / Rend a romokban 1937, Atviros durys / Nyitott ajtó 1963) būdinga demokratinės tradicijos, vyrauja visuomeniniai motyvai. Romane Stepių žmonės (Puszták népe 1936) realistiškai pavaizdavo kaimo varguomenės gyvenimą. Parašė biografinį romaną Petőfi Sándor (1936, sutrumpintas variantas Esu ugnis / Tűz vagyok 1964, lietuvių kalba 1978), esė romaną Charono valtis (Kháron ladikján 1969), pjesę apie S. Petőfi ir J. Bemą Du vyrai (Két férfi 1950), pjeses Ozoros pavyzdys (Ozorai példa 1952, istorinė), Fakelo liepsna (Fáklyaláng 1953), Dózsa György (1956), Favoritas (Kegyenc 1963). Herderio premija (1970).
1968