Hãličo-Volùinės mẽtraštis (rus. Галицко-Волынская летопись, Galicko‑Volynskaja letopis′), 13 a. rusų metraštis. Su Senųjų laikų pasakojimu (Povest′ vremennych let) ir Kijevo metraščiu sudaro rusų metraščių sąvadą, vadinamąjį Ipatijaus metraštį.
Dauguma rusų metraščių, kaip ir Vakarų Europos analai, sudaryti iš pametinių įrašų, o Haličo‑Voluinės metraštį sudaro atskiri pasakojimai; tuo jis artimas Vakarų Europos kronikoms.
Metraščio protografas neturėjo datų. 15 a. įrašytos datos daug kur klaidingos – jau pačioje pradžioje 1205 įvykiai datuoti kaip 1201. Haličo‑Voluinės metraščio tekstą iki dabartinių laikų daugelis perrašinėtojų redagavo, todėl jį tekstologiškai analizuoti sudėtinga. Metraštį sudaro epiniai pasakojimai, įvykių liudytojų pranešimai, oficialūs dokumentai, diplomatinė medžiaga, kitų metraščių fragmentai ir kita. Tyrinėtojai mokslinės rekonstrukcijos būdu šią medžiagą grupuoja į didesnius pasakojimus. Naujausiuose veikaluose (M. Kotliaras) išskiriama dvi Haličo‑Voluinės metraščio svarbiausios dalys: Haličo kunigaikščio Danieliaus Haličiečio metraštis (1205–59 įvykiai) ir Voluinės metraštis (1259–90 įvykiai).
Pirmoji dalis susideda iš pradinio Haličo metraščio pasakojimo, epizodų apie kunigaikščio Danieliaus Haličiečio įsigalėjimą Voluinėje, vėliau – Haličo sostinėje, apie jo kovą prieš mongolų‑totorių jungą. Danieliaus Haličiečio veikla atskleidžiama plačioje Vidurio rytų Europos įvykių panoramoje.
Antrąją metraščio dalį sudaro atskiri pasakojimai apie Danieliaus Haličiečio įpėdinių kunigaikščių Vasilkos, Vladimiro ir Mstislavo Narsiojo veiklą, atskleidžiami jų santykiai su lietuviais ir totoriais. Kai kurie tyrinėtojai (V. Pašuta ir kiti) pasakojime apie Vasilką įžvelgia dar vieną savarankišką pasakojimą – Lietuvos metraštį, nes gausios žinios apie Lietuvos valdovus Mindaugą, Treniotą, Vaišelgą (Vaišvilką) ir Švarną būdingos lokaliniams metraščiams. Paremiant nuomonę apie 13 a. Lietuvos metraštį kaip savarankišką kūrinį, pažymėtina, kad jis sukurtas pagal rusų metraščių tradiciją, kad jo svarbiausias tikslas – pagrįsti stačiatikių kunigaikščių teises į Lietuvos sostą.
Haličo‑Voluinės metraštis – svarbus Vidurio rytų Europos 13 a. istorijos šaltinis. Kaip ir Eiliuotoji Livonijos kronika, šis metraštis yra svarbiausias naratyvinis 13 a. Lietuvos istorijos šaltinis (metraščiu naudojamasi jau nuo 16 a.; atrodo, kad iš Haličo‑Voluinės metraščio į Bychovco kroniką pateko ir pats Mindaugo vardas).
-Danieliaus Haličiečio metraštis; -Voluinės metraštis; -Lietuvos metraštis
P: Polnoe sobranie russkich letopisej t. 2 / Ipat′evskaja letopis′ Sankt-Peterburg 1843; Galic′ko-Volyn′skij litopys Kyjiv 2002. L: N. F. Kotljar Galicko-Volynskaja letopis′ (istočniki, struktura. Žanrovye i idejnye osobennosti) / Drevnejšie gosudarstva Vostočnoj Evropy. Materialy i issledovanija. 1995 god Moskva 1997; M. Kotljar Struktura i žanr Galyc′ko-Volyn′skogo litopysu / Ruthenica t. 3 2004.
987