harmònija (gr. harmonia – darna), muzikos teorijos dalis, tirianti akordų sudarymo, jų jungimo dėsnius, tonacijų santykius. Harmonijos pagrindus sukūrė G. Zarlino, skaitmeninio boso teoretikai (daugiausia C. Ph. E. Bachas), J.-Ph. Rameau. H. Riemannas apibendrino klasicistinės ir romantinės muzikos dėsningumus, sukūrė funkcinės harmonijos teoriją, kuria iki šiol grindžiama dabartinė mokomoji harmonija. Jos plėtrai didelę reikšmę turėjo E. Kurtho, A. Schönbergo, H. Schenkerio, P. Hindemitho, H. Erpfo veikalai. Klasikinės ir moderniosios harmonijos dėsningumus nuodugniai ištyrė J. Cholopovas. Lietuvoje reikšmingų harmonijos teorijos veikalų parašė J. Juzeliūnas, A. Venckus, O. Balakauskas, vadovėlių – T. Brazys, A. Daunoras, R. Kašponis ir kiti.
L: T. Brazys Harmonija Kaunas 1926; A. Daunoras Harmonija Kaunas 1964; J. Juzeliūnas Akordo sandaros klausimu Kaunas 1972; R. Kašponis Harmonija 2 t. Vilnius 1984–88; J. Chomiński Historia harmonii i kontrapunktu 2 t. Kraków 1958–62; V. Persichetti Twentieth Century Harmony New York 1961; L. Mazel′ Problemy klassičeskoj garmonii Moskva 1972; M. Ėtinger Ranneklassičeskaja garmonija Moskva 1979; J. Cholopov Garmonija: Teoretičeskij kurs Moskva 1988.
2309