hebrãjų rãštas yra priebalsinis. Vartoja visos žydų kalbos (hebrajų, aramėjų, jidiš, ladino, žydų arabų, žydų graikų ir kitų), t. p. karaimų kalba. Kvadratinė raidžių forma apie 9 a. kilo iš finikiečių rašto, galutinai susiformavo 3–2 a. prieš Kristų. Abėcėlėje yra 22 raidės priebalsiams žymėti, iš jų 5 (kafas, memas, nūnas, fė, cadė), vadinamosios galinės, žodžio gale rašomos skirtingai. Priebalsiai yra žodžio prasmės pagrindas, balsiai atlieka gramatinę funkciją, t. y. rodo morfologinę formą. Nuo 9 a. prieš Kristų kai kurios priebalsės (jos vadinamos immot ha-keri’a ‘skaitymo motinos’, lotyniškai matres lectionis) žymi ir balsius: vavas – o, u, jodas – i, e, hė (žodžio gale) – a, e; alefas dažniausiai balsius žymi skoliniuose. 8–9 a. Tiberiadoje (Palestina, Galilėja) masoretai sukūrė balsių žymėjimo sistemą (diakritinius ženklus, hebrajiškai nekudot) Biblijos tekstui norėdami išlaikyti jo taisyklingą skaitymą, t. p. intonacinius, vadinamus kantiliacijos, ženklus (nurodomi tik Biblijos leidimuose, bet ne sinagogoje naudojamuose ritiniuose, kuriuose išlaikoma senovinė rašymo sistema be balsių ir intonacijos ženklų); masoretai užfiksavo Galilėjos žydų Biblijos tarimo variantą. Diakritiniai ženklai balsiams žymėti rašomi prieš raidę ar po jos, virš raidės, jos apačioje ar viduryje; vienas iš diakritinių ženklų žymi priebalsio duslų ar skardų tarimą. Su diakritiniais ženklais leidžiama Biblija, liturginė literatūra, mokomosios knygos, poezija, vaikų literatūra, kituose leidiniuose balsiai žymimi priebalsėmis. Hebrajų rašmenys tradiciškai žymi ir skaičius; Izraelyje vartojamas dvejopas skaičių žymėjimas – hebrajiškas ir arabiškas. Rašoma iš dešinės į kairę.
hebrajų raštas
2218