Ho Chi Minh (vietnamiečių k. Thanh pho Ho Chi Minh; Ho Či Mnis, Ho Ši Mnas), iki 1976 Saigon (Saigònas), miestas Vietnamo pietuose, Saigono dešiniajame krante, apie 80 km nuo Pietų Kinijos jūros.
Ho Chi Minho panorama
Sudaro atskirą administracinį vienetą. Plotas 2061 km2. 8,44 mln. gyventojų (2017; didžiausias pagal gyventojų skaičių Vietnamo miestas); aglomeracijoje apie 13,5 mln. gyventojų.
Upių ir jūrų uostas. Tarptautinis oro uostas Tan Son Nhut. Geležinkelis ir plentas į Hanojų. Finansų centras. Automobilių, motociklų, dviračių, elektroninės įrangos surinkimas, tekstilės, siuvimo, avalynės, chemijos, popieriaus, stiklo, cemento, maisto (ryžių valymo, žuvų apdorojimo, kavos pupelių apdirbimo, aliejaus, alaus, spirito) pramonė. Aukso, lako, koralų, bambuko, medžio dirbinių dailieji amatai. Vietnamo nacionalinis (1955–77 Saigono universitetas, 1977–95 Ho Chi Minho universitetas), Ho Chi Minho technologijos (1957–74 nacionalinis technikos centras, 1974–76 technologijos universitetas) universitetai. Mokslinio tyrimo institutai. Muzikos ir literatūros akademija. Konservatorija. Karo, Vietnamo istorijos (1958), Ho Chi Minho (1977) muziejai. Nacionalinė dailės galerija (1955). Zoologijos sodas.
Ho Chi Minho verslo rajonas
2271
Istorija
Saigono gyvenvietė buvo įkurta khmerų ir nuo seno priklausė Kambodžos karalystei. 17 a. atiteko Vietnamui. 18 a. regioną pasiekė prancūzų misionieriai ir pirkliai, buvo užmegzti prekybiniai santykiai su Prancūzija. Per Prancūzijos–Vietnamo karą (1858–62) miestą 1859 užėmė Prancūzijos kariuomenė. 1862 miestą Prancūzijai formaliai perleido ir Vietnamo imperatoriui Tu Dukui.
Dievo Motinos katedra Ho Chi Minhe (1880)
19 a.–20 a. pirmoje pusėje prancūzai Saigoną iš naujo suplanavo, perstatė, pavertė europinio tipo ir didžiausiu regiono miestu, vidaus vandenų ir sausumos kelių, geležinkelių centru, svarbiu jūrų uostu, t. p. savo valdžios atramos punktu ir tvirtove. Saigonas nuo 1867 buvo Prancūzijos Cochinchine’os (Pietų Vietnamo), 1887–1954 Prancūzijos Indokinijos administracinis centras. 1940–45 Saigoną buvo okupavę japonai. 1945 09 25 jį užėmė Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos kariniai junginiai; Prancūzija atkūrė kolonijinę valdžią.
1954–75 miestas – Vietnamo Respublikos (Pietų Vietnamo) sostinė; tapo daugelio karinių perversmų vieta. Dėl pabėgėlių iš Šiaurės Vietnamo ir Vietnamo karo apimtų sričių miestas sparčiai plėtėsi. 1975 04 30 Saigoną užėmė komunistai.
Nuo 1976, susijungus Šiaurės ir Pietų Vietnamui, miestas priklauso Vietnamo Socialistinei Respublikai; buvusio Šiaurės Vietnamo prezidento Ho Chi Minho garbei 1976 pavadintas Ho Chi Minhu. Dėl 20 a. 8 dešimtmečio pabaigoje vykdytos antikiniškos kampanijos jį buvo priversti palikti daug kinų.
20 a. antroje pusėje miestas tapo Vietnamo pramonės, kultūros, švietimo, religiniu (čia reziduoja Vietnamo budistų aukščiausias dvasininkas, t. p. katalikų vyskupas) centru.
Nuo 20 a. 10 dešimtmečio Ho Chi Minhas paskelbtas specialiąja ekonomine zona, miestas ir jo apylinkės tapo pagrindiniu Vietname užsienio kapitalo investicijų regionu; tai paspartino jo plėtrą ir modernizaciją.
1412