husãrai (vengr. vns. huszár), lengvosios kavalerijos rūšis. 15 a. atsirado pietinių slavų (Serbijos) žemėse ir Vengrijoje, kurioje nuo 1458 buvo renkami specialūs husarų daliniai. Į juos reikėjo siųsti po 1 bajorą su tarnu nuo 20 bajorų kiemų. Lenkijoje atsirado 15 a. pabaigoje. 1688 pradėti formuoti husarų pulkai Austrijoje, 1692 – Prancūzijoje, 1725 – Prūsijoje, 1741 – Rusijoje. Husarai kovėsi kariuomenės sparnuose, persekiojo priešą, veikė jo užnugaryje, naudoti ir žvalgybai. 19 a. pabaigoje skirtumas tarp kavalerijos rūšių išnyko. Nuo 20 a. vidurio husarais dažniausiai vadinami įvairūs šarvuočių ir tankų daliniai.
Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje husarai nuo 16 a. žinomi kaip ginkluotės rūšis, amžiaus pabaigoje atsirado savarankiškų samdomų dalinių. Jų kariai bajorai buvo vadinami draugais (draugas). 16 a. pabaigoje, kitaip nei Vengrijoje, įgavo sunkiosios kavalerijos bruožų – buvo naudojami priešo rikiuotei pralaužti; husarai tapo rinktiniais Abiejų Tautų Respublikos daliniais. Jų uniforma buvo puošiama gulbių plunksnų sparnais ir leopardo kailiais, dedamais ant sunkių, bet judesių pernelyg nevaržančių šarvų, kurių pagrindas – kirasa. Husarai pasižymėjo per Salaspilio mūšį (1605). 1618–29 švedams pradėjus naudoti ugnies taktiką husarai prarado iki tol turėtą reikšmę, bet sėkmingai naudoti per 17 a. karus su Turkija ir Maskvos valstybe. Husarų sumažėjo, bet aukštas jų socialinis statusas (ir didžiausi atlyginimai) išliko. 1717–75 Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kariuomenėje buvo 6 husarų vėliavos, 1775–94 – Kauno husarų brigada, Lietuvos Respublikoje – Husarų pulkas.
Kauno husarų brigados draugas (18 a. antra pusė)
2156
1935