įkurtùvės, kurės, įsikėlimo į naują namą ar butą iškilmės; senovėje – apeigos ir vaišės. Senovės lietuvių įkurtuvės buvo ugnies įnešimo į naują patalpą ar namų dvasių pagerbimo šventė. M. Pretorijaus (17 amžius) žiniomis, Mažojoje Lietuvoje prieš įsikeliant būdavo atliekamos magiškos apeigos – į naują patalpą pirmiausia įleisdavo gaidį ir vištą (tikėta, kad galimos nelaimės ištiks juos; vėliau jų nepjaudavo maistui), įritindavo duonos kepalų; paskui keldavo vaišes. Anot S. Daukanto, lietuviai į naujas, dar negyvenamas patalpas nakčiai įleisdavo katę arba šunį. Rytą nešini šv. Agotos duona apeidavo namą, jo kertes aprūkydavo šventintomis žolėmis, apšlakstydavo švęstu vandeniu, iškilmingai įkurdavo židinį iš senųjų namų atsinešta ugnimi. Įkurtuvėms rinktasi lyginė savaitės diena, per mėnulio pilnatį (tikėta, kad gyvenimas bus laimingesnis ir turtingesnis), tą dieną nieko neskolinta. Į įkurtuves kviesdavo kaimynus, artimiausius gimines. Aukštaitijoje įkurtuvėse dalyvaudavo visas kaimas. Nuo 19 amžiaus vidurio įkurtuvės – vaišės su šokiais ir dainomis, paprastai keliamos savaitė po įsikėlimo.
2273