Ìndijos istòrija
Indijos istorija – tai Indostano pusiasalio ir indiškos civilizacijos istorija, nes iki 19 a. Indijos kaip politinio vieneto nebuvo. Senovės ir vidurinių amžių valstybės, nors ir apimdavo dabartinio Pakistano teritoriją, o kai kada – ir dalį Afganistano, niekada neapėmė visos dabartinės Indijos teritorijos. Dėl regionų skirtumo (ypač tarp Indo–Gango lygumos ir kalnuotos Indijos dalies), tradicinių institucijų gyvybingumo Indijos istorijai sunku pritaikyti europocentristinį skirstymą į senovės, vidurinių amžių ir naujųjų laikų laikotarpius. Daugelis istorikų laikosi J. Millio (1773–1836) pateiktos Indijos istorijos periodizacijos: hinduistų, musulmonų ir britų laikai.
akmens amžiaus tapyba Bhimbetkos urvuose – pasaulio paveldo vertybė
uolų piešiniai Satkundoje (Gudžarato valstija)
Ikiistoriniai laikai
Subtropinio klimato Pietų Azija yra vienas tų pasaulio regionų, kuriuose gyveno dabartinio žmogaus protėviai. Seniausi primityvūs akmeniniai kirvukai, rasti pusiasalio vakarinėje dalyje (Šivaliko kalnuose, Radžasthane), buvo pagaminti maždaug prieš penkis šimtus–keturis šimtus tūkstantmečių (Karnatakoje – prieš tris šimtus tūkstantmečių), bet hominidų liekanų Indijos teritorijoje nerasta. Prieš trisdešimt–penkiolika tūkstantmečių paleolitą pakeitęs mezolitas apėmė visą dabartinės Indijos teritoriją. Išlikusiuose to meto olų piešiniuose daugiausia vaizduojama medžioklė, gyvūnai, medaus rinkimas, šokiai. Neolito židiniai Indijos teritorijos vakarinėje dalyje pradėjo formuotis prieš aštuonis tūkstantmečius, vėliau atsirado ir nuolatinių gyvenviečių, imta gaminti keramikos dirbinius.
dolmenai Munijaroje (Keralos valstija)
Senovės laikai
Dholaviros archeologinė vietovė (trečias–antras tūkstantmetis prieš Kristų, Gudžarato valstija)
Maždaug šešto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–penkto tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje Indo slėnyje atsirado daugiau nuolatinių gyvenviečių, gyventojai augino kviečius, miežius, laikė karves, avis, ožkas; šalia akmeninių jau naudojo vario ir bronzos įrankius. Maždaug ketvirto tūkstantmečio prieš Kristų pabaigoje–trečio tūkstantmečio prieš Kristų pradžioje čia susikūrė pirmieji miestai, apjuosti sienų. Klostėsi vadinamoji Ankstyvoji Indo slėnio kultūra. Rasta keramikos, varinių įrankių, karolių iš pusbrangių akmenų. Šios kultūros pagrindu susikūrė Indo slėnio civilizacija (Harappos kultūra), kuri gyvavo maždaug nuo trečio tūkstantmečio vidurio iki 2000–1750 prieš Kristų. Ji buvo paplitusi maždaug 1,3 mln. km2 plote nuo Indo žiočių pietvakariuose iki dabartinės Uttar Pradešo valstijos rytuose. 1921–22 Harappos ir Mohendžo Daro griuvėsius atrado ekspedicijos, kurias surengė Indijos archeologijos tarnyba.
Indo slėnio kultūra yra vietinės kilmės. Tai patvirtina papuošalai, buliaus, tigro, dramblio, į jogą panašaus asketo, dvirãčio vežimo piešiniai antspauduose. Harappa ir Mohendžo Daro buvo gerai suplanuoti apie 2,56 km2 ploto miestai, turintys po 25 000–40 000 gyventojų. Įrankiai ir indai daugiausia buvo gaminami iš vario ir bronzos. Be įprastų namų apyvokos daiktų ir įrankių, buvo gaminami grąžtai, ietigaliai, pjūklai, skustuvai. Mokėta lieti žmonių ir gyvūnų figūrėles iš vario ir bronzos, nors liejimo technologijos lygis buvo kiek žemesnis nei to meto Mesopotamijoje. Papuošalus gamino iš vario, aukso, sidabro ir švino, antspaudus – iš akmens. Rasta medvilninių audinių likučių. Indo slėnio gyventojai prekiavo su Mesopotamija (tai patvirtina 2600 pr. Kr. laikotarpio Harappos antspaudai, rasti Ūre ir kituose Mesopotamijos miestuose, t. p. Mesopotamijos prekybiniai dokumentai ir epigrafika). Išveždavo medieną, dramblio kaulą, auksą, juvelyrinius dirbinius, įsiveždavo sidabrą, vilnonius audinius, grūdus, varį.
Apie Indo slėnio civilizacijos laikų valstybę galima tik spėlioti. Manoma, kad prekyba buvo reguliuojama. Bendri svorio ir kiti matai, panaši kultūra, didelės grūdų saugyklos leidžia daryti išvadą, kad buvo efektyvi didelės teritorijos administracinė kontrolė. Kiekvieno didelio miesto centre buvo tvirtovė, apjuosta plytų siena. Indo slėnio gyventojai turėjo raštą. Surasta apie 2000 trumpų (nuo 1 iki 20 simbolių) įrašų, identifikuota apie 500 įvairių simbolių. Iššifruoti jų iki šiol nepavyko, nenustatyta, kokia kalba kalbėjo gyventojai. Rasiniu požiūriu gyventojai buvo europidai. Apie to meto religiją tikslių žinių nėra. Rasta ritualinės paskirties pastatų, terakotos figūrėlių, antspaudų, turinčių mitinę arba religinę prasmę. Manoma, kad buvo garbinami Didysis Dievas, kuris turėjo bruožų, būdingų ir vėlesniam Šivai, bei Didžioji Motina (sietina su vėlesnių laikų hinduizmo Deve). Aptikta gyvūnų (buliaus, buivolo, tigro, t. p. buliaus-dramblio) kulto požymių. Rasta figūra, primenanti medituojantį jogą, apsuptą žvėrių, svastikos ir kitų simbolių. Maždaug 2000–1750 pr. Kr. urbanistinė Indo slėnio civilizacija žlugo, spėjama, dėl pasikeitusio klimato (tai sužlugdė žemės ūkį), stichinių nelaimių (yra duomenų apie pasikeitusią Indo vagą, didelius potvynius Mohendžo Daro, išdžiūvusią Sarasvati upę), kitų genčių (gal net indoiranėnų) įsiveržimo ar dėl epidemijos.
Apie 14–13 a. pr. Kr. iš šiaurės vakarų į Pietų Aziją pradėjo skverbtis arijų gentys, kurios pamažu, per 7 ar 8 šimtmečius, užėmė Indo, Džamnos ir Gango lygumas ir sukūrė naują civilizaciją. Ankstyvoji arijų istorija ir religija atsispindi jų šventose knygose Vedose, sukurtose 16–5 a. pr. Kr., ir epuose Mahabharata ir Ramajana. Jų religijos – hinduizmo – būdingiausi bruožai buvo politeizmas (dievų Indros, Varūnos, Surjos, Agnio ir kitų garbinimas) ir kastų sistema – visuomenės susiskirstymas į 4 pagrindinius luomus (kastas: žynių, karių, žemdirbių ir tarnų), kurie dalijosi į smulkesnes grupes. Apie pirmo tūkstantmečio prieš Kristų vidurį arijų gentys įkūrė karalysčių: Kuru Pančalą, Kambodžą, Gandharą, Madrą, Videhą, Kašį, Košalą. Kartu gyvavo ir panašios nearijų (mlečhų) valstybės: Videha, Magadha, Anga, Banga, Andhra, Vidarbha ir kitos. Pirmo tūkstantmečio prieš Kristų viduryje civilizacija Gango slėnyje suklestėjo, klostėsi filosofijos mokyklos, budizmas, džainizmas. Arijai nekūrė istorinių kronikų (beveik visa jų literatūra buvo religinio pobūdžio) ir nefiksavo realių įvykių – net ankstyvųjų valstybių vardai išliko tik todėl, kad minimi mituose apie dievus. Aleksandro Makedoniečio kariuomenės įsiveržimas į Indijos šiaurės vakarus (dabartinio Pakistano teritorija) 327–326 pr. Kr. yra ankstyviausias Indijos istorijos įvykis, kurio data tiksliai žinoma iš graikų šaltinių (indų tekstai jo nemini).
Indija 6 a. pr. Kr.–5 a. po Kr.
7–5 a. pr. Kr. Rytų Indijoje, dabartinės Biharo valstijos teritorijoje, labai sustiprėjo Magadhos valstybė, gerai žinoma iš graikų pasiuntinio Megasteno aprašymo. Valdovai Čandragupta (valdė 317–298 pr. Kr.) ir Bindusara (valdė 297–268 pr. Kr.) išplėtė Magadhos teritoriją iki Rytų Afganistano ir Beludžistano vakaruose ir sukūrė pirmąją imperiją Indijoje ir vieną didžiausių senovės pasaulio valstybių. Garsiausias Maurjų valdovas buvo Ašoka (valdė 265–238 ar 273–232). Prijungus Kalingą (260 pr. Kr.), jo valstybė apėmė beveik visą dabartinį ir Pakistaną, dalį dabartinio Afganistano. Pasak graikų šaltinių, Magadha turėjo labai didelę kariuomenę (apie 600 000 pėstininkų, apie 30 000 raitelių, apie 9000 dramblių). Buvo sukurta centralizuotos valdžios sistema (aprašyta Kautiljos traktate Arthašastra). Maurjų valstybės sostinė Pataliputra (dabar Patna), pagal Megasteno aprašymą, turėjo būti didžiausias senovės pasaulio miestas.
Apie Ašokos valdymą žinoma daugiau, nes jo įsakymu ant uolų įvairiose vietose buvo iškalta keliolika įsakų (perskaityti 1837). Tapęs budistu jis į gretimas šalis siuntė budistų misionierius ir paliko įrašą Budos gimimo vietoje Lumbini (dabartiniame Nepale). Maurjų imperija gyvavo apie 140 metų. 185 pr. Kr. buvo nužudytas paskutinis jos valdovas Brihadratha ir valstybė suiro. Indijos šiaurės vakaruose sustiprėjo Aleksandro Makedoniečio palikti valdovai graikai (vadinamieji indograikai, indų šaltiniuose – javanai). Juos išstūmė iš Vidurinės Azijos atėję šakai. 1 a. po Kr. įsigalėjo kušanai, trumpam (valdant Kaniškai) užvaldę Vidurinę Aziją ir Šiaurės Indiją (maždaug iki Kaši, dabar Varanasi). Per juos Vidurinėje Azijoje paplito budizmas. Indijoje kušanai pamažu asimiliavosi. Pietų Indijoje nuo 2–3 a. stipriausios buvo Čolos, Čeros, Pandjos valstybės.
4 a. Magadhos valdovai Guptos vėl atkūrė valstybę. Guptų valdymas (320–540) laikomas Indijos civilizacijos klasikiniu, arba aukso, amžiumi. Plėtojosi literatūra (puranos, Kalidasos dramos sanskritu), menas, architektūra, mokslas, ypač astronomija ir matematika. Indų skaitmenys (tarp jų nulis) vėliau per arabus pasiekė Europą. 5 a. astronomas ir matematikas Arjabhata nustatė, kad skaičius π = 3,1416, saulės metai – 365,3586 dienos. Indijoje buvo sukurtas žaidimas čaturanga (dabartinių šachmatų pirmtakas), kuris 10 a. per Persiją ir arabus pasiekė Europą. 6 a. silpstančią Guptų imperiją iš šiaurės vakarų puolė hunai. Jie nukariavo dabartinių Pandžabo, Radžasthano ir Kašmyro teritorijas, sugriovė Šiaurės Indijos miestus, prekybos centrus ir budistų vienuolynus. Hunai, kaip ir kitos į Indiją vėliau įsiveržusios gentys, buvo asimiliuoti, bet jų įsiveržimai turėjo ilgai trunkančių neigiamų padarinių: po kultūrinio ir ekonominio klestėjimo laikotarpio prasidėjo Indijos politinio susiskaldymo ir nestabilumo laikotarpis, kuris sudarė prielaidas įsigalėti musulmonams.
Senovės Indijoje buvo sukurta viena savičiausių senovės pasaulio civilizacijų. Ji daugeliu atžvilgių prilygsta antikos graikų ir romėnų civilizacijoms. Esminis skirtumas – Indijoje ekonominiu ir teisiniu požiūriu svarbiausiu visuomenės vienetu liko grupė (kasta, kaimo bendruomenė, klanas, valstybės aparatas), tai trukdė susiformuoti pilietinei savimonei, individo ir piliečio teisių bei pareigų suvokimui. Indijoje, kaip ir kitose Rytų šalyse, politinė valdžia ir nuosavybė liko susietos, politinė hierarchija neleido atsirasti privačiai nuosavybei. Svarbiausias valdžios ir nuosavybės sutapimo padarinys – ekonominė padėtis priklausė nuo valdovų valios, interesų bei jų gebėjimo kontroliuoti valdžios aparatą ir vykdyti vienokią ar kitokią politiką. Svarbiausias senovės laikotarpio laimėjimas – indoiranėnų kultūros pagrindu susikūrusi civilizacija, kuri, perimdama dravidų ir kitas kultūras, ilgainiui paplito visame pusiasalyje.
Viduriniai amžiai
Po Guptų imperijos suirimo Indijoje susikūrė ir viena su kitomis kovojo dešimtys valstybių. Kannaudžo valdovas Harša (valdė 606–647) kuriam laikui suvienijo Šiaurės Indiją. Svarbiausios dinastijos, sukūrusios savo valstybes, buvo Gurdžara Pratiharos Indijos vakaruose, Palai – Bengalijoje ir Bihare, Raštrakūtai – Centrinėje Indijoje, Palavai, Čolos, Pandjai – pietuose. Be karalysčių, dar gyvavo šimtai nuo jų priklausomų smulkių kunigaikštysčių. To laikotarpio Indijai iškilo naujas pavojus. Arabai, Vakarų Indijoje nuo seno žinomi kaip pirkliai, 711 nukariavo Sindhą (dabartiniame Pakistane). 10 a. pabaigoje iš Afganistano pradėjo veržtis tiurkai. 1001–25 Gazni valdovas Machmudas Gazni Indiją puldinėjo beveik kasmet. 1185 musulmonai užėmė Lahorą, 1193 – Delį, 1194 – Varanasi, 1202 – Bengaliją. 1206 jų karvedys Kut ad Dinas Aibekas pasiskelbė sultonu ir sukūrė valstybę su sostine Deliu (Delio sultonatas). Musulmonai gana greitai ir lengvai nukariavo Šiaurės Indiją, nes turėjo geresnių ginklų, kavalerijos (prieš lėtesnius dramblius), karinių kampanijų planavimo patirties. Sultonas Aladinas Hildžis (valdė 1296–1316) atrėmė penkis mongolų puolimus (1297–1307), prijungė Gudžaratą, Radžasthaną, didesnę dalį Pietų Indijos. Sultonatas trumpam įgijo imperijos statusą. Delis tapo vienu didžiausių pasaulyje musulmonų miestų. Padėtis buvo nestabili, nuolatos keitėsi valdovai, vyko karai, perversmai. Svarbi nestabilumo priežastis buvo bėglių iš Vidurinės Azijos ir Persijos srautas – jie bėgo nuo mongolų ekspansijos. Sultonatas labiausiai klestėjo Muhamado ibn Tuglako laikais (1325–51). Valdant jo įpėdiniams centrinė valdžia susilpnėjo, mongolai pasiekė Delį, atsiskyrė pietinės provincijos ir Bengalija. Sultonatas smarkiai nukentėjo nuo Timūro įsiveržimo (1398): Delis buvo sugriautas, jo gyventojai išžudyti arba ištremti. 15 a. Delio sultonatas virto smulkia kunigaikštyste.
1526 Vidurinės Azijos karvedys Babūras prie Panipato sumušė sultoną Ibrahimą Lodį bei jo sąjungininkus ir tapo Delio bei Agros valdovu (žemėlapis Indija 1526–1707). Jo pradėta Didžiųjų Mogolų dinastija (taip pavadinta dėl mongoliškos Babūro kilmės) įkūrė vieną didžiausių to meto pasaulio valstybių. Imperatoriaus Akbaro (valdė 1556–1605) valdos apėmė visą Šiaurės ir Centrinę Indiją, dabartinį Pakistaną ir Afganistaną. Mogolų imperijos valdantįjį visuomenės elitą sudarė musulmonai iš Centrinės Azijos, Persijos, Afganistano, t. p. islamą priėmę indai. Imperijos oficialia kalba buvo persų kalba, įsitvirtino arabiški rašmenys. Žymiausi Mogolų imperatoriai pasižymėjo tolerancija ir dažnai į aukštas pareigas skirdavo radžputų bei kitų vietos tautų žmones, daugelyje regionų valdžia buvo palikta indų radžoms (kunigaikščiams).
Babūro puota (16 a. miniatiūra, Nacionalinis muziejus Naujajame Delyje)
Imperatorius Akbaras buvo paskelbęs naują tikėjimą Din-e-Ilahi (dieviškasis tikėjimas) pagal sufijų brolijos modelį, jungiantį islamo ir hinduizmo elementus. Religinio pakantumo politikos laikėsi imperatoriai Džehangyras (valdė 1605–27) ir Džehanas (valdė 1628–58). Tai buvo Indijos politinio stabilumo ir klestėjimo laikotarpis. Susiformavo vadinamasis Mogolų architektūros stilius (Raudonasis fortas Delyje, Agros rūmų ansamblis ir fortas, Tadž Mahalio mauzoliejus). Aurangzebas (valdė 1658–1707) pasižymėjo religiniu nepakantumu: jis įvedė džizyją – nemusulmonams privalomą mokestį, griovė indų mokyklas ir šventoves (Šiaurės Indijoje jų beveik neliko). 17 a. pabaigoje išryškėjo sąstingio ir nuosmukio požymiai. Karinė biurokratinė valdymo sistema išsekino imperijos resursus, nes vienintelis pajamų šaltinis buvo žemės mokestis. Mogolai, kitaip nei Pietų Indijos valdovai, nesukūrė laivyno ir neplėtojo prekybos. Miestai netapo reikšmingais ūkio centrais.
Indija 1526–1707
Imperijos nuosmukiu netruko pasinaudoti kaimynai. Aurangzebui nuolat teko kovoti su Marathų konfederacija. Po jo mirties (1707) imperija pradėjo irti. 1738–39 Persijos valdovo Nadyro kariuomenė nusiaubė Delį, paėmė į nelaisvę imperatorių Muhamadą Šachą, išžudė apie 30 000 gyventojų, išsivežė itin didelį grobį ir privertė Mogolus atsisakyti Kabulo provincijos. Į kovą dėl hegemonijos Indijoje, be Marathų konfederacijos, įsitraukė faktiškai tapusi nepriklausoma Bengalija, Maisoras.
Kolonijiniai laikai
1498 portugalų keliautojas Vasco da Gama atrado jūrų kelią į Indiją. 1510 portugalai užgrobė Goa, vėliau kelias kitas vietoves ir visą 16 a. kontroliavo prekybą Indijos vandenyne, gaudami milžinišką pelną už prieskonius (daugiausia už pipirus), kuriuos jie iš Indijos gabeno į Europą. 17 a. pradžioje portugalus pakeitę olandai (Goa portugalai išsaugojo iki 1961) iš Indijos greitai pasitraukė: jiems svarbesnis buvo Indonezijos salynas. Indijoje mėginusius įsitvirtinti prancūzus po kelių karų (1740–48, 1756–63), kurie iš pradžių vyko Europoje, o vėliau ir Azijoje bei Šiaurės Amerikoje, išstūmė britų Ost Indijos bendrovė. Tai buvo valstybės remiama privati įmonė, kurios tikslas – prekyba. Bendrovė turėjo savo kariuomenę (ir laivyną), kurios karininkai buvo britai, dauguma eilinių – samdiniai iš vietos gyventojų. Kišdamasi į indų tarpusavio konfliktus, per Plassei (1757) ir Buksaro (1764) mūšius nugalėjusi vietinius valdovus, bendrovė tapo galingiausia pusiasalio jėga. Įsitvirtinusi Kalkutoje, Madrase ir Bombėjuje, ji sparčiai plėtė savo valdas – nemaža indų elito dalis nebuvo lojali musulmonų valdžiai ir į britus žiūrėjo kaip į sąjungininkus. Ilgesni bendrovės karai (su marathais, Maisoru, sikhais) buvo išimtis. 1774 Didžiosios Britanijos Parlamentas pradėjo kontroliuoti bendrovės veiklą ir skirti Indijai generalgubernatorių (pirmasis W. Hastingsas, 1774–88).
Bombėjus (raižinys, 1767)
Indų sukilimas (1857–59), apėmęs nemažą dalį Šiaurės Indijos, parodė bendrovės valdžios nepatvarumą. 1858 Parlamento nutarimu ji ir formaliai dar gyvavusi Mogolų imperija buvo panaikintos, jų teisės atiteko Didžiosios Britanijos karaliui (1876 karalienė Viktorija buvo paskelbta Indijos imperatore), kuriam Indijoje atstovavo vicekaralius. Taip Indija ne tik faktiškai, bet ir teisiškai tapo Didžiosios Britanijos kolonija.
Kolonijinė Didžiosios Britanijos valdžia radikaliai pakeitė tolesnę Indijos raidą ir naujųjų laikų istoriją. Indija buvo suvienyta, nors formaliai greta tiesiogiai kolonijinės administracijos valdomų provincijų, sudarančių Britų Indiją, išliko apie 560 įvairaus dydžio kunigaikštysčių. Realiai jos buvo priklausomos: neturėjo teisės palaikyti ryšių tarpusavyje ir su užsienio valstybėmis, jų teritorijoje buvo dislokuoti Didžiosios Britanijos kariniai daliniai, o valdovų veiklą kontroliavo britų rezidentai. Pirmą kartą pusiasalis buvo politiškai suvienytas, sukurta centralizuota ir santykinai bendra administracinė sistema. Britai sukūrė Indijoje modernios politinės sistemos ir valstybės pagrindus. Didžiųjų Mogolų imperija ir indų valstybės buvo tipiškos rytų despotijos. Kolonijinė Indija buvo valdoma griežtai pagal įstatymus, sėkmingai veikė jos administracinis aparatas, kurio aukščiausią sluoksnį sudarė rengiant konkursą komplektuojama administracinė tarnyba. Valdymo reformos (1861, 1909, 1919, 1935) pamažu suformavo atstovaujamosios valdžios institucijas ir, nors rinkimų teisė liko ribota, pradėjo klostytis daugiapartinė sistema. Kolonijinė modernizacija daugiau ar mažiau apėmė visas sferas: kūrėsi rinkos ekonomika, sparčiai plėtojosi komunikacijų tinklas (iki 1914 Indijoje buvo nutiesta 56 000 km geležinkelių), ėmė veikti universitetai ir koledžai, pradėta leisti knygas ir periodiką daugeliu Indijos tautų kalbų, plėtojosi menas (Bengalijos renesansas). Pagal modernizaciją Indija tapo pirmaujančia Azijos šalimi ir tik 19 a. pabaigoje ją aplenkė Japonija.
Kolonijinis valdymas turėjo ir neigiamų padarinių. Modernizuodama šalį anglų administracija siekė pelno. Iš Indijos į Didžiąją Britaniją būdavo pervedamos milžiniškos lėšos, be to, šalis tapo rinka britų prekėms, ypač tekstilės gaminiams. Siekiant pelno Indijoje įdiegta naujų žemės ūkio kultūrų (imta auginti arbatmedžiai, kavamedžiai), nutiesta geležinkelių, pastatyta uostų ir fabrikų. Dėl ūkio kolonijinio pobūdžio Indijoje, kaip ir kitose kolonijose, sparčiau buvo plėtojami pajūrio regionai, o indų civilizacijos istorinis branduolys – šalies šiaurės lyguma – ekonominiu ir kultūriniu atžvilgiu atsiliko nuo Bengalijos, Bombėjaus ir Madraso provincijų. Į Indijos administracinę tarnybą galėjo patekti labai nedaug indų, indų elitas neturėjo balso sprendžiant šalies valdymo problemas. Gavę vakarietišką išsilavinimą Indijos arba Didžiosios Britanijos universitetuose, indų intelektualai buvo susipažinę su liberalizmo ir nacionalizmo idėjomis. Indų švietėjai siekė reformuoti hinduizmą.
1885 įkurtas Indijos nacionalinis kongresas tapo forumu, kuriame buvo diskutuojama politiniais klausimais, iškeltas reikalavimas šalies valdyme leisti dalyvauti indams. Prasidėjusiame tautinio išsivadavimo judėjime greitai susiklostė radikali, ekstremistinė kryptis (B. G. Tilakas ir kiti). 1905 vicekaraliaus G. N. Curzono sprendimu milžiniška Bengalijos provincija buvo padalyta į 2 provincijas – Rytų Bengalijos (gyventojų dauguma – musulmonai) ir Bengalijos, Biharo bei Orissos (vyravo hinduistai). Kilo nepasitenkinimas. Kalkutos indai, nuomoję žemę musulmonams Bengalijos rytinėje dalyje, pradėjo protesto judėjimą (Svadeši – savo šalies), kviesdami boikotuoti britų prekes, o Indijos nacionalinis kongresas 1906 suformulavo Svaradžo (savo valdžios, savivaldos) reikalavimą; prieš britus buvo įvykdyta teroristinių išpuolių. Svadeši judėjimas buvo svarbus išsivadavimo judėjimo etapas. Kolonijinė administracija buvo priversta padaryti nuolaidų: atkūrė vieningą Bengalijos provinciją, 1909 reforma praplėtė indų dalyvavimą valdyme. Hinduistų vyravimo perspektyva sukėlė Indijos musulmonų (1/4 šalies gyventojų) būgštavimus, kad jie taps diskriminuojama mažuma. 1906 jų vadai įkūrė savo partiją Musulmonų lygą, kuri teigė, kad Indijoje yra dvi tautos – hinduistai ir musulmonai. Kolonijinė administracija, siekdama susilpninti išsivadavimo judėjimą, patenkino musulmonų reikalavimą įsteigti atskiras rinkimų apygardas musulmonams, be to, 1912 sostinę iš Kalkutos perkėlė į Delį (buvo specialiai pastatytas ir 1931 oficialiai atidarytas Naujasis Delis).
Pirmajame pasauliniame kare (1914–18) dalyvavo apie 1 mln. Indijos kareivių, Indijos karinės išlaidos sudarė daugiau kaip 220 mln. svarų sterlingų, todėl po karo Svaradžo reikalavimai sustiprėjo. 1919 valdymo reforma netenkino indų vadovų, didelį pasipiktinimą sukėlė Amritsare 1919 04 13 sušaudytas taikus protesto mitingas (žuvo apie 400 žmonių). Vadovaujant M. K. Gandhi judėjimas dėl nepriklausomybės įgijo masinį pobūdį. Siedamas religiją ir politiką, apeliuodamas į religinius jausmus ir tradicinius simbolius bei naudodamas taikaus pasipriešinimo taktiką, jis sugebėjo įtraukti į savo kampanijas milijonus žmonių. Šis judėjimas (1920, 1930 masinės kampanijos) suteikė indų nacionalizmui ryškų religinį atspalvį, susilpnino pasaulietinio nacionalizmo srovę (Dž. Nehru, socialistai) ir dar labiau sustiprino musulmonų indų nepasitenkinimą Indijos nacionaliniu kongresu. 1930–33 jų lyderiai suformulavo reikalavimą sukurti atskirą musulmonų valstybę – Pakistaną. Po kelių apvaliojo stalo konferencijų su Indijos politikais Didžiosios Britanijos Parlamentas 1935 priėmė Indijos valdymo aktą, kuriuo buvo numatyta federacinė sistema, jungianti provincijas ir kunigaikštystes, ir bendruomenių atstovavimo principas (rezervuojamos vietos religinėms mažumoms, neliečiamųjų kastoms, moterims, verslininkams, profesinėms sąjungoms ir kita). Kunigaikštystėms atsisakius prisidėti reforma apsiribojo Britų Indija. Indijos nacionalinis kongresas laimėjo rinkimus daugumoje provincijų ir sudarė savo vyriausybes, kurios veikė iki Antrojo pasaulinio karo. Musulmonų lyga nė vienoje provincijoje negavo daugumos, bet ir už Indijos nacionalinį kongresą balsavo nedaug musulmonų.
Prasidėjus II pasauliniam karui Indijos vicekaralius, nepasitaręs su indų politikais, paskelbė, kad Indija įsitraukia į karą su Vokietija. Protestuodama prieš šį vienašališką sprendimą ir Didžiosios Britanijos valdžios nenorą aiškiai pasisakyti apie Indijos statusą po karo, Indijos nacionalinio kongreso vadovybė, vadovaujama M. K. Gandhi, 1939 12 atstatydino savo vyriausybes provincijose, 1940 10 pradėjo kampaniją prieš Indijos dalyvavimą kare. Kolonijinė administracija įkalino Indijos nacionalinio kongreso vadovus ir apie 20 000 aktyvistų. Kilus Japonijos ir Indijos nacionalinės armijos (sudaryta iš Singapūre paimtų 40 000 indų belaisvių) puolimo iš rytų pavojui, Didžiosios Britanijos vyriausybė 1942 03 pažadėjo Indijai po karo suteikti dominijos statusą paliekant provincijoms teisę pasitraukti iš jos – tai buvo akivaizdi nuolaida Musulmonų lygos reikalavimui. Indijos nacionalinio kongreso vadovai atmetė siūlymą ir, motyvuodami tuo, kad britų buvimas šalyje gali išprovokuoti Japoniją pulti Indiją, paskelbė kampaniją Išeikite iš Indijos. Nelaukdama kampanijos pradžios, kolonijinė valdžia vėl įkalino Indijos nacionalinio kongreso vadovus ir apie 60 000 narių.
M. K. Gandhi (kairėje) ir Dž. Nehru (1942)
Susidariusi padėtis buvo palanki Musulmonų lygai. Jos vadovas M. A. Džinna bendradarbiavo su kolonijine administracija. 1940 03 Musulmonų lygos sesija Lahore priėmė rezoliuciją, reikalaujančią ateityje įkurti nepriklausomą musulmonų valstybę. Per II pasaulinį karą sparčiai plėtojosi Indijos pramonė ir stiprėjo Musulmonų lygos įtaka (dauguma Indijos nacionalinio kongreso aktyvistų buvo įkalinti). Po II pasaulinio karo Didžiosios Britanijos leiboristų vyriausybė paskelbė pasitrauksianti iš Indijos, kai tik bus sureguliuotas hinduistų ir musulmonų konfliktas. Konfesinis susiskaldymas didėjo per 1945–46 žiemos rinkimus į Centrinę ir provincijų legislatūras. Musulmonų lyga laimėjo beveik visas musulmonams skirtas vietas. Sustiprėjus nesutarimams su Indijos nacionaliniu kongresu, Musulmonų lygos lyderis M. A. Džinna atmetė federacijos planą ir pakvietė vadinamąją musulmonų tautą pradėti tiesioginius veiksmus prieš hinduistus. Hinduistų ir musulmonų tarpusavio žudynės (ypač Kalkutoje) įgavo pilietinio karo mastą. Indijos vicekaralius lordas L. Mountbattenas nutarė, kad tolesnės Indijos nacionalinio kongreso ir Musulmonų lygos derybos beprasmiškos. Indijos nacionalinio kongreso vadovams sutikus, jis pritarė Musulmonų lygos reikalavimui padalyti Indiją (t. p. Pandžabo ir Bengalijos provincijas) į 2 nepriklausomas valstybes. 1947 07 Didžiosios Britanijos Parlamentas priėmė Indijos nepriklausomybės aktą, kuris įsigaliojo 08 14 vidurnaktį: buvo sudaryta galimybė Indijos nepriklausomybės diena laikyti 08 15, o Pakistano – 08 14. Skubiai sukurtos komisijos ėmėsi demarkuoti sienas Pandžabo ir Bengalijos provincijose. Nustačius Indijos ir Pakistano sienas, daugiau kaip 10 mln. hinduistų, musulmonų ir sikhų, gelbėdamiesi nuo pogromų, tapo pabėgėliais, apie 1 mln. žuvo.
Nepriklausomybės laikai
1949 Indijos Steigiamasis Susirinkimas priėmė konstituciją (įsigaliojo 1950 01 26). Indija buvo paskelbta parlamentine respublika. 2/3 konstitucijos straipsnių buvo perimti iš 1935 Indijos valdymo akto. Antroji pagal gyventojų skaičių (383 mln.) to meto pasaulio valstybė buvo skurdi agrarinė šalis, sulipdyta iš skirtingų politiniu, ekonominiu, socialiniu ir kultūriniu požiūriu vienetų, bet, palyginti su daugeliu kitų pokolonijinių (vėliau – ir pokomunistinių) valstybių, Indija turėjo bent vieną pranašumą – joje per ilgą kovą dėl nepriklausomybės susidarė ir subrendo autoritetingas politinis elitas. Žymiausi politiniai lyderiai buvo išsilavinę ir ilgai kalinti žmonės. Idealizmo, kompetencijos ir politinės patirties derinys, gebėjimas dirbti kartu (Indijos nacionalinis kongresas faktiškai buvo liaudies fronto pobūdžio masinis judėjimas) vadovaujantis šalies, o ne siaurais grupiniais ar asmeniniais interesais, buvo garantija, kad Indijos politinis elitas sugebės efektyviai valdyti šalį ir spręsti jos problemas. Dž. Nehru, iki mirties (1964) buvęs Indijos vyriausybės vadovu (lentelė), buvo vienas autoritetingiausių 20 a. pasaulio politinių veikėjų.
Pirmoji problema, kurią teko spręsti Indijai, buvo valstybės teritorinis vientisumas. Sukūrus Pakistano valstybę, Indija tapo vieningesnė konfesiškai kultūriškai, bet rimta problema išliko kunigaikštysčių integracija. Centrinės vyriausybės spaudžiami dauguma hinduistų kunigaikščių pasirašė prisijungimo prie Indijos sutartis, išsaugodami kai kurias privilegijas (vėliau jos buvo panaikintos). Didžiausios Haidarabado kunigaikštystės (18 mln. gyventojų, daugiausia hinduistai) nizamas mėgino išsaugoti nepriklausomybę, bet po bevaisių derybų 1948 09 į kunigaikštystę buvo įvesta Indijos kariuomenė. Kašmyre susiklostė priešinga padėtis: hinduisto maharadžos pavaldinių daugumą sudarė musulmonai. Maharadža siekė išlikti nepriklausomas, bet kai iš Pakistano įsiveržę musulmonai užėmė beveik pusę kunigaikštystės, jis prisijungė prie Indijos. 1949 Indijos ir Pakistano karas faktiškai baigėsi abiejų pusių nepripažįstamu Kašmyro padalijimu. Džamu ir Kašmyras tapo vienintele Indijos valstija, kurios daugumą gyventojų sudaro musulmonai ir kuri turi didesnę autonomiją (ir savo konstituciją) nei kitos valstijos.
Kunigaikštysčių prijungimas neišsprendė etnopolitinių šalies problemų. Daugumos provincijų ir kunigaikštysčių etninė sudėtis buvo marga ir, atvirkščiai, daugelio tautų gyvenama teritorija priklausė skirtingoms provincijoms. Indijos nacionalinis kongresas dar 1920 buvo įsipareigojęs sukurti tautines valstijas. Atkūrus nepriklausomybę etninis elitas pradėjo reikalauti teritorinių pertvarkymų. Dėl neišvengiamų neramumų ir nesuderinamų reikalavimų vyriausybė siekė atidėti reformą. 1953 teko padaryti nuolaidų andhrams, reikalaujantiems sukurti atskirą Andhra Pradešo valstiją iš Haidarabado kunigaikštystės ir dalies Madraso provincijos (prasidėjo masinis bruzdėjimas mirus bado streiką dėl šio reikalavimo paskelbusiam judėjimo lyderiui). Po Andhros precedento įsteigta Valstijų reorganizavimo komisija nuodugniai ištyrė etninių grupių reikalavimus ir jų pagrindu 1956 buvo įvykdyta pirmoji teritorinė pertvarka. Kunigaikštysčių neliko, šalis buvo suskirstyta į 16 valstijų ir centrui pavaldžias sąjungines teritorijas. Vėliau valstijų padaugėjo iki 28, suskaldžius Bombėjaus ir Pandžabo provincijas bei suteikus valstijos statusą kai kurioms sąjunginėms teritorijoms ir mažoms tautoms (naga, mizo), ginkluota kova siekiančioms nepriklausomybės arba taikiai reikalaujančioms autonomijos. Būgštavimai, kad nuolaidos tautiniams judėjimams sugriaus Indijos vienybę, nepasiteisino – priešingai, autonomijos pranašumai ir į politinę sistemą įtrauktas vietinis politinis elitas sustiprino Indijos integraciją. Nuolaidų buvo padaryta ir dėl kalbos. Konstitucijoje buvo numatyta, kad nuo 1965 oficialia šalies kalba bus hindi (valstijose – ten gyvenančių tautų kalbos), bet dėl stipraus pasipriešinimo, ypač pietinėse valstijose, pagrindine oficialia kalba faktiškai išliko anglų kalba.
Atgavusi nepriklausomybę Indija buvo viena skurdžiausių Azijos šalių. Dėl socialistinių pažiūrų Dž. Nehru teikė didelę reikšmę valstybės vaidmeniui plėtojant ūkį. Buvo įkurta Planavimo komisija, kuriai vadovavo ministras pirmininkas, nuo 1952 vykdyti penkmetiniai planai. Jų pagrindinis tikslas buvo plėtoti daug ekonominių išteklių reikalaujančias arba nepatrauklias privačiam kapitalui ūkio šakas (jų infrastruktūrą, irigacinius projektus, energetiką, metalurgiją). Dėl neprisijungimo politikos Indija gavo maždaug vienodą ekonominę paramą iš abiejų blokų (Vakarų ir Rytų). Griežta licencijavimo ir užsienio prekybos kontrolė kliudė sparčiai pramonės plėtrai, bet pagal pramonės apimtį Indija jau 1965 pateko į pasaulio pramonės valstybių dešimtuką. Indijoje sparčiai kūrėsi vidurinė klasė, bet dauguma gyventojų, ypač kaimuose, buvo mažažemiai arba nuomininkai ir gyveno skurdžiai. Dėl žemvaldžių pasipriešinimo agrarinė reforma vyko sunkiai. Vis dėlto per vadinamąją žaliąją revoliuciją pradėjus auginti naujas kviečių ir ryžių veisles žemės ūkio produktyvumas labai padidėjo.
Tapusi nepriklausoma Indija vykdė aktyvią užsienio politiką. Per Korėjos karą (1950–53) jos vyriausybė mėgino tarpininkauti Jungtinėms Amerikos Valstijoms ir SSRS. Po Bandungo konferencijos (1955) Indija buvo pripažinta Neprisijungusiųjų šalių judėjimo vadove. Dž. Nehru nepavyko sureguliuoti Kašmyro problemos ir išvengti pasienio ginkluoto konflikto su Kinija (1962) dėl 2 negyvenamų ruožų į rytus nuo Kašmyro ir Arunačal Pradešo. Konfliktas parodė Indijos karinį silpnumą ir jos vyriausybė ėmėsi modernizuoti kariuomenę. Tai sukėlė Pakistano nuogąstavimus ir 1965 rudenį, kai ministru pirmininku buvo L. B. Šastri, tarp šalių kilo karas. SSRS tarpininkaujant 1966 01 Taškente buvo pasirašytos paliaubos.
I. Gandhi kalba priešrinkiminiame mitinge (Naujasis Delis, 1967 03)
L. B. Šastri staiga mirus ministre pirmininke buvo išrinkta I. Gandhi (Dž. Nehru duktė), kuri tuo metu buvo Indijos nacionalinio kongreso pirmininke ir parlamento deputate (nuo 1955). 1967 rinkimai Indijos nacionaliniam kongresui buvo nesėkmingi (partija neteko absoliučios daugumos parlamente, o daugelyje valstijų valdžią užleido kitoms partijoms), bet I. Gandhi pamažu įgijo autoritetą. Dėl privačių bankų nacionalizavimo, pensijų mokėjimo buvusiems kunigaikščiams nutraukimo ir skurdo įveikimo programos Indijos nacionalinis kongresas laimėjo 1971 parlamento rinkimus. I. Gandhi autoritetas dar labiau padidėjo, kai dėl Indijos karinės intervencijos Rytų Pakistanas tapo nepriklausoma Bangladešo valstybe (Indija išvengė Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos pasmerkimo pasirašydama su SSRS draugystės ir bendradarbiavimo sutartį, o tai garantavo šios atstovo veto per balsavimą Saugumo Taryboje dėl Indiją smerkiančios rezoliucijos).
1973 energetinė krizė ir keleri nederlingi metai labai komplikavo Indijos ekonominę ir politinę padėtį. Branduolinio ginklo išbandymas 1974 neišsklaidė nepasitenkinimo, kilusio dėl pablogėjusios ekonominės padėties ir infliacijos. Nemaža visuomenės dalis parėmė populiaraus socialistų lyderio J. Narajano vadinamosios totalinės revoliucijos šūkius. Valstijos teismas priėmė nuosprendį, kad I. Gandhi išrinkta į parlamentą neteisėtai, nes per rinkimų kampaniją pasinaudojo tarnybine padėtimi. I. Gandhi reakcija neatitiko demokratinių normų: 1975 06 paskelbta ypatingoji padėtis, suimti opozicijos vadovai, įvesta spaudos cenzūra. Griežtomis priemonėmis ir įgyvendinant 20 punktų programą vidaus padėtį pavyko stabilizuoti. Paspartintai buvo įgyvendinama šeimos planavimo, t. y. gimstamumo mažinimo, programa – neretai taikyta net prievartinė sterilizacija. Visoje šalyje buvo išklijuoti ministrės pirmininkės I. Gandhi portretai su užrašu: Indira yra Indija, Indija yra Indira. Greta ministrės pirmininkės labai įtakingu veikėju tapo jos jaunesnysis sūnus S. Gandhi. 1976 parlamentui priėmus konstitucijos 42 pataisą, buvo įteisintos autoritarinio pobūdžio nuostatos. I. Gandhi vykdė ir ryžtingą užsienio politiką: imitavus liaudies nepasitenkinimą, buvo aneksuota Sikkimo kunigaikštystė, nuo britų laikų turėjusi protektorato statusą. Vis dėlto Indija, kitaip nei dauguma pokolonijinių valstybių, autoritarine netapo.
1977 vykusius parlamento rinkimus Indijos nacionalinis kongresas pirmą kartą pralaimėjo. Vyriausybę sudarė opozicijos paskubomis sulipdyta Džanata partija (Liaudies partija). Ministru pirmininku buvo išrinktas buvęs Dž. Nehru bendražygis M. R. Desai. Džanata partijos vyriausybė dėl vidinių konfliktų po 2 m. žlugo, rinkimus laimėjo I. Gandhi partija Indijos nacionalinis kongresas (I) (taip pavadinta po Indijos nacionalinio kongreso skilimo 1977). Tuo laikotarpiu didžiausia problema tapo regioniniai judėjimai: Assame vyko atkakli kampanija prieš imigrantus iš Bangladešo, Pandžabo ekstremistinės ir teroristinės grupuotės siekė įkurti nepriklausomą sikhų valstybę – Khalistaną. 1984 06 Indijos kariuomenė užėmė svarbiausią sikhų šventovę Amritsare, apie 1000 ekstremistų žuvo. Po kelių mėnesių, spalio 31, I. Gandhi nušovė sikhai iš jos asmeninės apsaugos. Indijos nacionalinio kongreso (I) pirmininku buvo išrinktas velionės vyresnysis sūnus R. Gandhi (jaunesnysis sūnus 1980 žuvo per lėktuvo katastrofą). Indijos nacionalinis kongresas (I) 1984 12 rinkimus laimėjo didžiule persvara (2/3 vietų), bet tai jau nebuvo grįžimas prie sistemos, kai vyrauja viena partija – nepriklausomybės metais Indijos nacionalinis kongresas kelis kartus skilo ir neteko nacionalinio fronto bruožų. R. Gandhi pavyko sureguliuoti Assamo krizę, bet sutartis su sikhų lyderiu nieko nedavė – šis netrukus buvo nužudytas. 1987 Šri Lankos vyriausybės prašymu Indijos kariniai daliniai įsitraukė į šios šalies etninį konfliktą. Indijos nacionalinis kongresas (I) pralaimėjo 1989 rinkimus, sudarytos koalicinės vyriausybės buvo nepatvarios.
Tamilų savižudei teroristei nužudžius R. Gandhi Indijos nacionaliniam kongresui (I) pavyko laimėti 1991 neeilinius rinkimus ir valdyti visą kadenciją. Vis labiau tolstant nuo deklaruojamų socialistinių idealų buvo liberalizuojama ekonominė politika. Konfliktai tarp hinduistų ir musulmonų, Kašmyro ir Assamo separatistų judėjimai, korupciniai skandalai 20 a. paskutiniame dešimtmetyje darė didžiausią įtaką Indijos politinei raidai. Stiprėjant nacionalizmui populiari darėsi Bharatija Džanata partija. Per 1996 parlamento rinkimus ji gavo daugiausia balsų ir sudarė vyriausybę, bet po 2 savaičių neteko daugumos. Neeilinius 1998 ir 1999 parlamento rinkimus laimėjo Bharatija Džanata vadovaujama koalicija, partijos lyderis A. B. Vadžpaji tapo ministru pirmininku.
Per nepriklausomybės laikotarpį Indijos įtaka pasaulyje ir Pietų Azijos regione labai padidėjo. Tai komplikuoja jos santykius su gretimomis šalimis, ypač su kuriomis liko neišspręstų teritorinių problemų. Dėl pragmatiškos Kinijos vadovų politikos nusistovėjo abiejų valstybių konstruktyvūs santykiai, 1993 pasirašyta sutartis dėl faktinės sienos. Dėl Kašmyro problemos santykiai su Pakistanu išliko sudėtingi. 1998 abi šalys atliko branduolinio ginklo bandymus, Kašmyre 1999–2000 vėl įvyko Indijos ir Pakistano karinių dalinių ginkluotų susirėmimų.
2870
Indija nuo 2004
2004 05 parlamento rinkimus laimėjo Indijos nacionalinis kongresas (ministras pirmininkas M. Singhas). Naujosios vyriausybės prioritetu tapo kaimiškų regionų ekonominio atsilikimo mažinimas: į kaimus imtos kreipti investicijos, palengvintos galimybės gauti kreditą, tobulinta kaimų infrastruktūra. Vyriausybė t. p. didelį dėmesį skyrė socialinei, kastų ir lyčių nelygybei: į svarbius politinius postus paskirti neliečiamųjų kastoms priklausantys asmenys, nemažai moterų.
Didžiausią grėsmę Indijos vidaus saugumui kėlė didėjantis radikalaus islamo pavojus bei komunistinės pakraipos naksalitų judėjimas, kuris nuo 2000 išgyveno naują pakilimą ir populiarėjo ekonomiškai atsilikusiuose regionuose. 2006 Indijos finansų sostinėje Mumbajuje radikalūs islamistai surengė keletą sprogimų traukiniuose, o 2008 surengė atakų svarbiose miesto vietose, jų metu žuvo apie 180 žmonių. Pastarasis išpuolis pablogino Indijos ir Pakistano santykius, nes, Indijos teigimu, Pakistano pareigūnai kliudė jį tirti ir apskritai galėjo padėti užpuolikams įvykdyti išpuolį.
2009 rinkimus vėl laimėjo Indijos nacionalinio kongreso vedamas partijų aljansas, o ministru pirmininku antrą kartą tapo M. Singhas. Vis dėlto antroji M. Singho kadencija buvo mažiau sėkminga: nors Indijos ekonomika iš pradžių atlaikė 2008 prasidėjusią pasaulinę ekonomikos krizę, vėliau šalies ūkio augimas vėl ėmė lėtėti, kartu didėjo maisto ir energijos išteklių kainos bei palūkanų normos, o kai kurie aukšti vyriausybės pareigūnai įsipainiojo į korupcijos skandalus.
2014 rinkimus laimėjo Bharatija Džanata partija. Ji tapo pirmąja politine jėga, kuri per 3 dešimtmečius gavo realią parlamento daugumą. Rinkimų kampanijos metu Bharatija Džanata partija kritikavo Indijos nacionalinio kongreso elito korupciją, savo atstovus vaizdavo paprastų žmonių gynėjais bei palaikė indiškojo nacionalizmo idėjas. Partijos lyderis N. Modi tapo ministru pirmininku. N. Modi vyriausybės valdymo pradžioje šalies ekonomika vėl ėmė augti. Vidaus politikoje ši vyriausybė įgyvendino valiutos reformą (ja siekė kovoti su šešėline ekonomika), laikėsi fiskalinio konservatizmo, t. p. vykdė mokesčių reformą – siekta suvienodinti mokesčių sistemą visoje šalyje. 2019 05 rinkimus vėl įtikinamai laimėjo Bharatija Džanata partija. Vyriausybės 2019 08 05 sprendimas panaikinti specialųjį musulmoniškojo Džamu ir Kašmyro statusą ir jį reorganizuoti (10 31 buvo padalytas į dvi teritorijas – Džamu ir Kašmyrą bei Ladakhą, tiesiogiai valdomas iš Naujojo Delio) sukėlė šio regiono gyventojų bei Pakistano nepasitenkinimą.
Nuo 1945 Indija yra Jungtinių Tautų, nuo 1985 – Pietų Azijos regioninio bendradarbiavimo organizacijos narė.
215
1
L: The History and Culture of the Indian People / ed. R. C. Majumdar et al. (eds) 11 vol. Bombay 1951; R. Thapar, P. Spear History of India 2 vol. Harmondsworth 1966; A Cultural History of India / ed. A. L. Basham Oxford 1975; P. R. Brass The Politics of India since Independence Cambridge 1990; R. Vohra The Making of India: A Historical Survey Sharpe 1997; S. Wolpert A New History of India Oxford 51997; H. Kulke, D. Rothermund A History of India London–New York 1999.
Indijos konstitucinė santvarka