intensionalùmas (lot. intensio – įtempimas), kai kurių kalbos išraiškų loginė semantinė savybė, neleidžianti abstrahuotis nuo jų turinio ir tirti jas tik apimties požiūriu. Priešingas ekstensionalumui. Intensionalumas būdingas sakiniams, į kurių sudėtį įeina intencionalias sąmonės būsenas žymintys veiksmažodžiai (manyti, spėti, bijoti, viltis ir kiti), deontiniai (draudžiama, privaloma, leidžiama), aletiniai modaliniai (būtina, galima) ir kiti terminai, t. p. cituojamiems sakiniams. Šiuolaikinėje logikoje F. L. G. Frege teigė, kad intensionaliuose kontekstuose kalbinės išraiškos referentai yra jos prasmės (intensijos). W. V. O. Quine’as intensionalias išraiškas laikė referenciškai neskaidriomis, J. Hintikka siūlė jas analizuoti galimų pasaulių loginės semantikos sąvokomis. Logikai, nepritariantys W. V. O. Quine’o požiūriui, plėtoja intensionalios logikos sistemas, kuriose sistemingai eksplikuojami intensionalių išraiškų loginiai semantiniai bruožai.
L: R. Pavilionis Kalba. Logika. Filosofija Vilnius 1981; Z. Norkus Apie intensionalinius santykius, intensionalinius kontekstus ir E. Husserlio fenomenologiją / Problemos 1987 nr. 37.
181