intermèdija (lot. intermedius – tarpinis), nedidelė, dažniausiai komiška, pjesė ar scena (pantomima, šokis, muzikinis kūrinys, maskaradas), atliekama tarp spektaklio veiksmų. Tai komedinio, buitinio, juokdariško pobūdžio intarpai tarp veiksmų rimto pobūdžio dramose, kontrastingi jų prasmei arba kitaip pabrėžiantys jų pagr. mintį. Intermedija vaizduoja juokingas ir linksmas istorijas, tarnų, dvariškių, elgetų, pataikūnų išdaigas; tinkami personažai yra ir valstiečiai, virėjai, vežikai, samprotaujantys apie mokslą ar politinę veiklą, vikriai ir sumaniai apgaudinėjantys vieni kitus. Atsirado vėlyvaisiais viduramžiais ilguose misterijų, miraklių, moralitė vaidinimuose. Paplito barokiniame mokykliniame (jėzuitų) teatre, commedia dell’arte, muzikiniame teatre. Italijoje intermedija davė pradžią opera buffa. Lietuvoje intermedijos vaidintos 16–18 a. mokykliniame teatre. Dažniausiai buvo atliekamos vietinėmis kalbomis, kitaip nei pagrindinis tekstas, kuriam buvo privaloma lotynų kalba. Tėra išlikę du K. Pętkowskio intermedijos tekstai: vienas jų įėjo į 1584 Vilniaus akademijoje pastatytą kalėdinį dialogą, kitas suvaidintas Vilniuje 1579 ar 1589 su neišlikusia komedija Timonas Mizantropas. Apie intermedijos turinį yra išlikusių trumpų nuorodų iš 18 a. pradžios. Išlikusios intermedijos lenkiškos, su baltarusių kalbos elementais. Spėjama, būta ir lietuviškų intermedijų, ypač Kražiuose; žinomi 2 dramų prologai, savo pobūdžiu artimi intermedijai, su lietuviškais intarpais.
431